Laimės slėnio juosta
Esu tekstilininkė Kristina Šorienė ir šių metų gruodžio 4 dieną (šeštadienį), 15 valandą, kviečiu į šviečiančio tekstilinio kūrinio pristatymą ant Narkūnų piliakalnio (pietinio, vadinamo Utenio pilimi).
Ši instaliacija yra pasakojimas apie senosios Lietuvos kultūros lopšius (šįkart apie vieną iš jų – kunigakščio Utenio įkurtą gyvenvietę). Mūsų dienomis vietiniai kultūros lopšiai yra dažniausiai likę anapus fizinio pavidalo, tačiau įdomu tai, kad galime betarpiškai pabūti toje pačioje gamtinėje situacijoje, kurioje tie lopšiai gyvavo. Žinoma, piliakalniai su priešpiliais yra pasikeitę kaip ir daugima įvairių mitologinių vietų, nuniokoti sovietmečio ir dar ankstesnių okupacijų. Vis dėlto upė teka, kalva stūkso, šimtamečiai ąžuolai auga, saulė su mėnuliu keliauja dangaus skliautu, o visi žmonės kiekvieną akimirką verpia savo mintis ir audžia savo gyvenimus, kaip tai buvo ir prieš šimtmečius. Kaip žmogui pagelbėti pajusti šią jo nenutrūkstančio minčių verpimo savybę, kas gali pamokyti, kas gali pakviesti į šviesaus ir tvirto minčių siūlo verpimą? Linkiu, kad kiekvienas turėtume savąjį būdą verpti švarias mintis, ir aš tiesiog bandau vieną iš jų – priminti, kad AŠ čia laikinai. Iki manęs kažkas gyveno, ir po manęs kažkas gyvens. Kažkas per kartų kartas supylė šį piliakalnį, ir dabar jis džiugina jau šimtus kartų po jų. Dabar yra Vėlių metas – tinkamiausias laikas tai priminti. Todėl ir piliavietė tekstilės dėka vėl bus miestelis, kokių čia, priešpilyje, būta seniai seniai, tik šįkart be orientyrų, be trobelių, be ūkio garsų ir gyvulių balsų, be visko, ko net negalime įsivaizduoti dėl pasikeitusios mūsų buities – tai vėlių miestelis, kuriame tekstilinės vėlių metaforos ir gamta tiesiog ramiai stebi laiko tėkmę. Audiniams marginti pasitelktas pats Narkūnų piliakalnis bei kitos mitologinės vietos – marginimui apdorota tekstilė buvo palikta sugerti natūralius nukritusių lapų ir šakelių pigmentus.
Mano tekstilinė instaliacija taip pat yra minčių srautas apie Laimos ir Laumės ryšį. Sakmėse ir etnografiniuose šaltiniuose Laima dažniausiai – likimo lėmėja, likimo deivė. Drauge su mitine būtybe Laume jos mitiškai yra pačios svarbiausios verpėjos, audėjos, dainuotojos. Juosta yra šių deivių ženklas. Taigi nepabijokite nuo vėlių miestelio nusileisti žemyn į Laimės slėnį, kuris šiuo metų laiku yra lengvai apeinamas ir apžvelgiamas. Per užšalusią žemę galima pasiekti ir pasigrožėti upeliu, kuris irgi labai simboliškas – Utenaitė. Ši tekstilinė instaliacija – tai kvietimas pažvelgt į laimę per mitologinę prizmę – įsivaizduoti Laimę ne tik kaip poreikį ar siekiamą emocinę būseną, bet tuo pačiu ir žmoniją mylintį asmenį, dieviškos visumos dalį, globėją. Tai kvietimas tapti laimingesniu, atradus naujus požiūrius savyje, atradus savojo vidinio-protinio dėmesio raumenis.
2022-12-04, 15:00 mūsų laukia ugnelė, sutartinės, ir pasivaikščiojimas po Utenio pilį su Laimės slėniu.