Žurnalistų namuose (Jogailos g. 11, Vilnius) gegužės 18 d. 14 val. atidaroma Alfonso Čepausko skaitmeninės grafikos paroda „Aliuzijos“, papildyta portretų serija.
Informatikos epochos kūdikis, kompiuterinės grafikos žanras, gimė šeštame XX a. dešimtmetyje, kai 1963 m. amerikiečio Ivano Satherlando sukurtas pirmasis grafinis redaktorius „Sketchpad“ atvėrė galimybę „piešti“ kompiuterio ekrane. Naująja technologija pirmosios skaitmeninės kūrybos parodos buvo surengtos jau 1965 m. Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1969 m. Anglijoje.
Kompiuterinė grafika tapo populiari ir pelnė pripažinimą ekslibriso kūrėjų gretose. Šiandien šia technika kuria įvairių šalių dailininkai: Anna Erman (Argentina), Martin R. Baeyens (Belgija), Ovidiu Petca (Rumunija), ir kiti. Lietuvoje skaitmeninės technikos priemonėmis ekslibrisų yra sukūrę Daiva Gudelytė, Henrikas Mazūras, Kęstutis Ramonas, Algimantas Šlapikas, Eugenijus Vnarauskas ir kiti. Yra sukurta lakštinės grafikos, tapybos (Dovilė Tomkutė, Ovidijus Tolijūnas, Albertas Vaidila).
Alfonsas Čepauskas kompiuterine grafika susidomėjęs dešimtajame XX a. dešimtmetyje, naudodamasis Corel Draw ir Adobe Photoshop programomis ir varijuodamas dviem metodais – CRD. („computer reproduced design“) ir CGD („computer generated design“), kuria ekslibrisus ir grafikos ciklus („Panirus į gelmes“, „Karšuvos mitas, „Lizdeika“, „Ave vita“, „Žemaitijos gintis“ ir kt.).
Parodoje dailininkas pristato 2 kūrinių grupes: 2021 metais sukurtą ciklą „Aliuzijos“ (CGD) ir 2018 metais sukurtą portretų seriją (CRD). „Aliuzijų“ lakštuose matome stilizuotus architektūros, gamtos pavidalus, kultūros motyvus, retais atvejais juose pasirodo ir žmogaus figūra. Kaip nurodo ciklo pavadinimas, šių kūrinių objektas ne „objektyvi“ ir akiai pasiekiame tikrovė, bet per dailininko prizmę įsimbolintas pasaulis: tarsi vaizdais parašytas žodynas, kuriame randame trumpus sąvokų „apibrėžimus“ – Piligrimas“, „Įtampa“, „Gyvenvietė“… Vienok ciklo esmė geriausiai atsiskleidžia žvelgiant į jį ne kaip į atskirų sąvokų rinkinį, bet kaip į semantiniais ryšiais susijusią visumą. Lakštas iš lakšto atsikartojantys elementai prieš akis atveria tam tikrą metafizinę erdvę, kurioje nėra nei saulės, nei šešėlių, kur neveikia gravitacijos jėga, o laikas, jei ne visai sustojęs, teka anapus matuojamo laikrodžiais ir datomis. Objektai čia atsiskleidžia šviesoje, kuri, vienok, neturi jokio šaltinio, jei ne kompiuterines programos sukurtą spalvos švytėjimą... Pagrindinė šio ciklo stiprybė ta, kad tai, ką mums rodo dailininkas, įsimbolindamas sąvokomis ir vaizdais, „realioje“ mūsų realybėje teegzistuoja anapus žodžių bei vaizdų ir tėra apčiuopiama vidinių nuotaikų ir nuojautų pavidalu.
Tuo tarpu, reprodukcine kompiuterine (CRD) technika sukurtų portretų serija gali būti matoma kaip „Aliuzijų“ priešingybė. Tai konkrečių žmonių atvaizdai, sukurti pirmiausia popieriuje, skirti pristatyti portretuojamojo (ar portretuojamosios) asmenybę: pagauti specifinius veido ir charakterio bruožus, nurodyti profesinę sferą. Štai prieš mus, „Artistas Vytautas“ apsuptas kaukių, „Poetas“ mūzų, o „Autoportretas“ – kūrybos priemonių draugėje. Šie kūriniai, formos prasme įsirašantys kažkur tarp Pop Art estetikos ir Art Brut precizikos, į žiūrovą žvelgia žaismingi ir spalvingi. Dailininkas eksperimentuodamas judesio ir žvilgsnio mechanika, materialiu ir skaitmeniniu piešiniu, simetrija, masteliais, tonais ir linijomis, atsiskleidžia kaip atidus pasaulio ir jo gyventojų stebėtojas.
Austėja Čepauskaitė
Comments