Abiejų Laiptų galerijoje eksponuopjamų menininkų darbų kelias iki Laiptų galerijoje eksponuojamos parodos turi panašumų. Adasa Skliutauskaitė piešinius ir tapybos kūrinius ėmė kurti prieš gerą dešimtmetį, į kurį įžengė, palikusi už nugaros raiškų ir gausų iliustravimo, lėlių, estampų, diafilmų, spalvotų litografijų kiekį. O Marijus Jacovskis tapyti ėmėsi, turėdamas tiek kiekybės, tiek ir meninio išraiškingumo požiūriu įspūdingų scenografijos darbų, sukurtų įvairių žanrų sceniniams kūriniams Lietuvoje bei užsienyje. Kitaip tariant, abu autoriai ilgą laiką buvo „nesavarankiški“, bet susieti su literatūra. Adasa – su iliustruojamų knygų tekstais, o Marijus – su dramaturgija bei muzikinių kūrinių libretais. Gi Laiptuose eksponuojami jų kūriniai – visiška priešingybė literatūriškumui, iliustratyvumui ir bet kokio siužetiškumo raiškai. Regisi, kad čia su kaupu išsipildė bet kokį menininką imperatyviai veikiantis laisvės poreikis: Skliutauskaitės piešiniai ir Jacovskio tapyba kreipiasi į žiūrovą taip, kaip kreipiasi muzika, apeliuojanti ne į objekto ar vaizduojamos temos atpažįstamumą, bet pirmiausiai siekianti užmegzti tiesioginį dialogą su emocine žiūrovo pagava, nereikalaujančia jokių literatūrinių paaiškinimų. Galbūt todėl abiejų autorių kūriniai neturi pavadinimų. Juk pavadinimas dažniausiai esti tiesioginė arba netiesioginė nuoroda žiūrovo percepcijai. Unikaliame Skliutauskaitės piešinių pasaulyje linija ir spalva yra beveik lygiavertės tarpusavyje sąveikaujančios vaizdo kūrimo priemonės, o kartais spalva turi net didesnius įgaliojimus už liniją. Todėl dailininkės piešiniai, kuriuose liejasi nuotaikingai niuansuoti spalviniai plotai, kartais priartėja prie abstrakčios tapybos ribos. Tačiau šios ribos jie neperžengia, nes tarp skaidrių spalvoto tušo dėmių visada atrasi lengva ranka brūkštelėtą grafinį pavidalą – kopetėles, veidą, kėdę, paukštį. Nepaisant jų atpažįstamumo, šie daiktai nepriklauso buities ir kasdienybės pasauliui – jie neturi nei realistinių proprcijų, nei apimčių, nei stabilių atramos linijų, todėl atrodo esantys besvoriai, bendraujantys ne tarpusavyje, bet turintys išimtinai kompozicines sąsajas su piešiniuose netikėtai išnyrančiomis ir taip pat netikėtai dingstančiomis įvairiakryptėmis linijomis. Linijas piešianti ir tušą liejnti Adasos ranka yra visiškai laisva, be jokio pasipriešinimo paklūstanti vidiniams menininkės impulsams, vaizdu bylojantiems apie netvarią vidinės būklės tikrovę, kuri ir yra pagrindinė piešinių tema bei objektas. Vidinės menininko būklės vaizdas skleidžiasi ir Marijaus Jacovskio tapybos kūriniuose, iš kurių abstraktaus, minkšto fono išnyra nedetalizuotas ir antipsichologinis žmogaus veidas, neturintis nei amžiaus, nei tėvynės. Todėl jis tampa tiesiog žmogystės ženklu, padedančiu žiūrovui užmegzti ryšį su dailininko vaizdinias – taupiais, kondensuotais, lakoniškais. Šeši didelių formatų Jacovskio kūriniai, eksponuojami tarp Skliutauskaitės piešinių, tapybinės leksikos įtaigos dėka suformuoja tam tikrus emocinius ekspozicijos akcentus, leidžiančius išlaikyti žiūrovo dėmesio intensyvumą visos parodos metu. Ekspozicijos atidarymas Laiptų galerijoje tapo įvadiniu tarptautinio Josepho Achrono muzikos festivalio atidarymo renginiu, ir salėje skambėjusios muzikos įtaiga neabejotinai sustiprino muzikinių suvokimo analogijų turinčių abiejų dailininkų paveikslų poveikį, nors jausminės tiesos teigimas Skliutauskaitės ir Jacovskio darbuose yra toks savaimingas, jog tyla čia gali būti ne mažiau paveiki, nei muzika. Tačiau tai jau priklauso nebe nuo paveikslų, o nuo mūsų – žiūrovų – atvirumo parodos piešiniams bei tapybai.
Dalia Karatajienė
Commentaires