top of page
Ieškoti

ANTROJI NACIONALINĖ LIETUVOS KALIGRAFIJOS PARODA


Ši nacionalinė paroda atskleidžia jautriausių žmogaus dvasios polėkių sukurto kaligrafijos meno elegantiškumą, kuris linijų ir formų grožiu apjungia skirtingų menų raiškos galimybes tapdamas bemaž visuotinės harmonijos ir tvarkos simboliu. Įvairių kartų dabartinės lietuviškos kaligrafijos atstovai, išryškindami savo kaligrafinės raiškos individualumą, kartu perteikia ir individualius dvasios polėkius bei grožio sampratą. Šioje, kaip ir pirmojoje prieš dvejus metus vykusioje nacionalinėje parodoje, susiduriame su dviem vyraujančiais dabartinėje lietuviškoje kaligrafijoje šio ypatingo subtilumo meno sklaidos vektoriais – Vakarų klasikinės ir Rytų Azijos kaligrafijos tradicijomis. Autentiškas kaligrafijos menas visada prasideda nuo gilios menininko pagarbos tradicijai, idealios plastinės formos ir linijų harmonijos ar dramatiškos įtampos paieškų, intymių meninės išraiškos priemonių bei jausmų sąveikos. Viena vertus, šios parodos dalyvių darbuose kaligrafinis raštas skleidžiasi kaip spontaniškų asmenybės dvasinių polėkių raiškos rezultatas, kita vertus – jis tarsi tampa apibendrinta gamtos vaizdinių tipizacija, kuri išryškina gilesnį pasaulio vaizdą negu kasdieninė mūsų gyvenimiškoji patirtis.


Šioje parodoje regimos įvairios jau gerai pažįstamų ir naujų ryškių menininkų asmenybės, jų kaligrafinės matricos diagramos, kurios skleidžiasi žodžiais, magiškais formų ir lanksčių linijų žaidimais, jautriais spalvinių tonų muzikaliais perėjimais, pripildytais tuščios erdvės emocinio poveikio galios kompoziciniais sprendimais. Skirtingų mūsų kaligrafijos meistrų sumaniai pasitelkiami sudėtiniai meninės išraiškos komponentai − žodžiai, linijos, dėmės, taškai − sujungdami įvairias meninės erdvės ir laiko sąveikos interpretacijas, suteikia suvokėjams tiek kompozicinių rašto sprendimų išbaigtumo, tiek ir abstrakčių linijų, formų neišsakymo, estetinės užuominos suvokėjui galimybes, tam pasitelkiant plastinių formų ir linijų sklaidos emocinį įtaigumą. Ko gero, ši parodoje regimų tiek tradicinių, tiek naujoviškų kaligrafinės raiškos formų įvairovė apnuogina ir daugelio menininkų siekį išsiveržti iš kaligrafijos kanonų įtakos. Apie tai šiuolaikinėje postmodernistinėje meno filosofijoje prasmingai skamba profesoriaus Antano Andrijausko žodžiai: ,,...yra tik daugialypumas, be galo nykstantis skirtumas, žymintis dvasinio jautrumo augimą“.


Lyginant su pirmąja nacionaline kaligrafijos paroda šioje didesnis dėmesys skiriamas abstraktiems struktūriniams kompoziciniams, su vidine muzikalia kaligrafijos meno architektoni­ka susijusiems, meninės raiškos principams. Taip pat siekiama atskleisti charakteringiausius Rytų Azijos ir Vakarų kaligrafijos meną apibūdinančius kūrybinius veiksnius bei meninio stiliaus bruožus. Tokie svarbūs veiksniai kaip meninės formos išraiškingumas, techninis meistriškumas, estetinės užuominos, intuityvaus pažinimo galios susitelkimas turi reikšmingą poveikį kaligrafijos meno subtilybių savitumo pažinimui. Juk kaligrafija yra jautriausias menininko sielos atspindys, kuris liudija apie dvasios grožį ir subtilų meninio stiliaus jausmą. Parodos autoriai savo darbais pabrėžia, kaip svarbu netapti vien kanoniškų taisyklių vergais. Jomis sekti, bet kartu ir sugebėti nuo jų atitrūkti, laikytis pamatinių dėsnių, tačiau ir drąsiai meninės kūrybos procese peržengti juos ir plėsti kūrybinės raiškos ribas. Taip pat kaligrafijos meistrui svarbu laisvai varijuoti tušo sotumą rašmenyse, pasiekti triumfą, kai regima tvarka įkūnija pasirodžiusį chaosą, o žmogiškumas ir dangiškumas sueina į kaligrafinę vienybę. Tikimės, kad ši daug vilčių ir gilių emocinių išgyvenimų teikianti antroji nacionalinė kaligrafijos paroda taps svarbiu postūmiu naujų ir produktyvių mūsų kaligrafijos tendencijų sklaidai.


Inga Laužonytė

Comentarios


bottom of page