top of page
Ieškoti

Arvydas Žalpys | Laikas parodys ir pasiekimus, ir klaidas



Arvydas Žalpys

Alberta Vengrytė: Pradėti mūsų pokalbį norėčiau įžangine refleksija. Knygoje „Būti dalimi. Dalyvavimas ir bendradarbiavimas Lietuvos šiuolaikiniame mene“ (VDA leidykla, 2021) menotyrininkė dr. Lina Michelkevičė aptaria situacijas, kai dalyvaujamuosiuose (participatory) meno projektuose žmogiškąja medžiaga gali būti ne tik žiūrovai ar kiti menininko pakviesti dalyviai, bet ir patys menininkai. Knygoje teigiama, kad menininkas tokiuose projektuose dalyvauja su visu simboliniu krūviu: „kaip visuomenės veikėjas, kultūros reprezentantas, tam tikro vaizdinio ar socialinio statuso įkūnytojas“, o dalyvavimo strategijos čia „išryškina ar išpina socialinių santykių tinklą, formuojantį tokią simbolinę menininko figūrą“.


Viešas kvietimas dalyvauti LDS organizuojamoje kvadrienalėje LTQ23‘ visų pirma tapo kvietimu įsivardinti, apmąstyti ir konceptualiai pristatyti vidinių organizacijos bendruomenių menines iniciatyvas – apžvelgti, pasak kvadrienalės Vilniaus skyriaus ekspozicijos kuratorės Aistės Kisarauskaitės, „koks menas gimsta iš tarpusavio bendravimo, kokios yra menininkų grupės ir kokie kiti aktualūs geraisiais bendradarbiavimais grįsti aspektai“. Tad, išeities tašku tampant bendruomenių dalyvavimui, ar galėtumėte įvardinti keletą santykinių LDS Kauno skyriaus menininkų bendruomenių? Kas joms priklauso? Apie kokius „simbolinius kapitalus“ bei iniciatyvas sukasi šių kūrėjų, sudarančių Kauno skyriaus ekspoziciją, iniciatyvos? Galbūt esama „bendruomenių bendruomenėse“ - mikro kūrybinių tinklų?


Arvydas Žalpys: Prisipažinsiu atvirai - bendruomenių tema jau ima varginti. Manau, jog pati sąvoka yra „išeksploatuota“. Ją galima pritaikyti bet kada, bet kurio veikinio, projekto, sąjūdžio, reiškinio, organizacijos įkūrimo, jos veikimo ir t.t. pristatymui, pagrindimui... Projekto „Kaunas 2022“ metu vos ne visų renginių metu bet kurioje situacijoje (viešinimas, veiksmas...) buvo „priklijuojamas“ viską „aprėpiantis“ magiškas žodis bendruomenė. Tai pradėjo šiek tiek atsibosti, tačiau nuo to niekur nepabėgsi, nes kiekvienas iš mūsų yra didesnės, vėliau - joje esančios mažesnės ir dar mažesnės, ir dar... bendruomenės narys, atstovas. Nesileidžiant į neaprėpiamas tiek bendruomenės sąvokos, tiek jos fizinės, materialios egzistencijos analizę, stabtelėkime ties nediduke LDS Kauno skyriaus bendruomene, kuri tuo pačiu metu yra visos LDS bendruomenės dalis. Margos, nevienalytės, su įvairiais tikslais, ir išskaičiavimais į ją atėjusių narių bendruomenės. Teisiniai-juridiniai formavimo principai skyriaus bendruomenę dalija į dar mažesnes bendruomenes (sekcijas), tarp kurių dažniau vyrauja nesutarimai, nei kūrybiniai sutarimai. Nepaisant to, LDS bendruomenėje laikas nuo laiko atsiranda taikliai jūsų įvardintos „santykinės“ menininkų bendruomenės. Šių santykinių bendruomenių procesas buvo labai aktyvus ir aktualus iš karto po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Manau, jog mūsų dienomis šis procesas yra labai išblėsęs, įgavęs kitas formas, kitas priklausomybes. Pavyzdžiui - privačių galerijų menininkų bendruomenės.


Tad šiandien, išskyrus minėtas skyriaus sekcijas (bendruomenes), aktyviai kitu principu suburtų bendruomenių negalėčiau įvardinti. Kaune, Šančiuose, yra pastatas, kuriame dirbtuves turintys menininkai šiuo pagrindu tarsi sudaro bendruomenę. Tačiau kūrybinio, įdėjų, bendros veiklos bendruomeniškumo ten per mažai, jog galėtume šiuos kūrėjus formaliai įvardinti „bendruomene“. Kadangi pažangių, perspektyvių, išskirtinių judėjimų (bendruomenių bendruomenėje) bent aš nelabai jaučiu ir nelabai galiu išskirti, kalbėti apie jų „simbolinį kapitalą“ taip pat sudėtinga.


Alberta Vengrytė: Kvadrienalės parodos tam tikra prasme institucionalizuos juose prisistatančias bendruomenes kaip legitimias, vidiniais kūrybiniais saitais saistomas kūrėjų grupes, iš dalies atsisakant menininko individualumo. Kita vertus šie pri(si)statymai taip pat taps bendresnio Lietuvos šiuolaikinio meno parodų diskurso dalimi – įeis į ją tiek kaip LDS vidinių socialinių saitų „paviešinimas“, tiek kaip prisistatymas kitoms, įvairių meno institucijų viduje, prieigose bei paraštėse susiformavusioms ir nuolat besikuriančioms bendruomenėms. Koks vaidmuo šiame procese tenka kuratoriams? Esate bendruomenių atstovai? Delegatai? Lyderiai? O galbūt Jūsų kuruojamos grupės patiki Jums savotiško mentoriaus, įgalinančio ir įgyvendinančio jų institucionalizavimą, rolę?


Arvydas Žalpys: Taip, Kvadrienalės parodos legitimuos jau esamą tvarką, kurioje ne toks ir ryškus kūrybiniais saitais saistomų kūrėjų grupių vaizdas. Manau, kad pastaraisiais metais kaip tik labiau įsitvirtina menininko kūrybinis individualumas. O saistymasis išreiškiamas priklausymu, naryste LDS. Viena kita tęstinė grupinė paroda ar keletą metų vykstantis vienos ar kitos medijos menininkus atstovaujantis projektas kažin ar gali pretenduoti į aktyvios bendruomenės įvardijimą. Tačiau užuomazgų yra. Jau kelerius metus iš eilės kasmet „Meno parke“ vykdomas jaunųjų menininkų projektas „Kontrargumentas“. Jame dalyvauja tik jaunieji menininkai, projektas turi tam tikrus išreikštus prioritetus ir kūrybinį vyksmą vienijančius elementus. Vis dėlto, grįžtu prie savo teiginio, jog, mano galva, bendruomeniškas kūrybinis procesas yra labai nusilpęs. Man jau daugelį metų kuruojant įvairius projektus, kuriantis individualiai, jokiais kūrybiniais saitais su kolega nesusaistytas kūrėjas yra labiau priimtinas variantas.


Projektas, turintis kuratorių, turi tam tikras savo taisykles. Suprantu, jog dabar ne vieta ir ne laikas analizuoti ir diskutuoti, kas yra kuratorystė, tačiau daugeliu atveju ši sąvoka suprantama priimama ir net įgyvendinama labai primityviai ir naiviai.


Kvadrienalės atveju, kuratoriaus vaidmuo ir uždaviniai įvardijami ganai aiškiai, o tai ilgametėje LDS bendruomenės praktikoje nebuvo toks dažnas reiškinys. Manau, jog šios Kvadrienalės rezultatai labai priklausys būtent nuo kuratorių sprendimų - tai kuruojantiems asmenims yra didžiulis iššūkis ir atsakomybė. Mano paties atveju, nežinau, ar galiu prisiskirti mentoriaus vaidmenį, tačiau atsakomybę už koncepcijos kūrimą, už kūrinių projektui atrinkimą (tuo pačiu - menininkų bei kuratorių-pagalbininkų įtraukimą) turiu prisiimti sau.


Alberta Vengrytė: Esate ilgametis LDS bendradarbis, stebėjote bei kūrėte institucijos vykdomus projektus, parodas, kultūros politikos formavimo iniciatyvas. Ar jaučiatės priklausantis kokiai nors vidinei Lietuvos dailininkų sąjungos bendruomenei? Organizacija turi daugiau nei 1500 narių visoje Lietuvoje – galbūt tiesiog esame viena milžiniška bendruomenė? Kaip manote, koks yra LDS narių priklausymo sąjungai bendravardiklis? Kaip jis keitėsi bėgant laikui?


Arvydas Žalpys: Formaliai priklausau LDS (kaip narys) ir LDS Kauno skyriui bei Kauno skyriaus tapytojų sekcijai. Čia įdomiai dėstosi priklausymas „centrinei“ bendruomenei, būnant dar vienoje skyriaus bendruomenėje ir dar vienoje sekcijos bendruomenėje. Ar jaučiuosi priklausantis kokiai nors vidinei bendruomenei? Sunku atsakyti... Jei atvirai, didelio bendruomeniškumo nejaučiu. Gal tai sąlygojama mano didelio užimtumo galerijoje (ar tai dar viena bendruomenė?). Manau, kad teisingiausiai būtų įvardinti visą LDS kaip tam tikrą bendruomenę, kuri vienija narius labiau pagal profesinį išsilavinimą, nei pagal bendruomeninę politiką, bendruomeninį kūrybiškumą, bendruomeninius užmojus ir tikslus.


Alberta Vengrytė: Pasikalbėkime apie galerijoje „Arka“ formuojamą LDS Kauno skyriaus ir galerijos „Meno parkas“ bendruomenių kūrinių parodą. Ar galėtumėte praskleisti jos organizavimo užkulisius? Kaip Kauno skyriaus bendruomenei sekėsi suvokti save kaip tokią? Galbūt net įvyko skilimų ar persigrupavimų? Kas formavo parodos koncepciją?


Arvydas Žalpys: Manau, jog ryškių skilimų ar nesutarimų dėl parodos formavimo nebuvo. Bent jau aš tokių žinių neturiu. Nuo pat pradžių buvo suformuluota, jog kolekciją formuos „Meno parkas“, bendradarbiaudamas su LDS Kauno skyriumi. Uždavinys nėra iš lengvųjų. Jau išreiškiau savo požiūrį į Kvadrienalės koncepciją ir bendruomenes kaip tokias. Tačiau taisyklės yra nustatytos, jų reikia laikytis.


Siekiant suformuoti Kvadrienalės parodos kolekciją, teko tiek atsigręžti į praeitį, tiek ir ieškoti naujų, bendruomenės koncepciją atspindinčių variantų.


„Arkos“ galerijoje pristatoma kolekcija sudaryta tarsi laikantis bendruomenės bendruomenėje principo. Įvertinus šiuo atveju dėkingą situaciją („Arkos“ galerijos salės sudaro atskiras erdves ir leidžia kurti atskirus pasakojimus, nesivarginant siekti vientisos linijos, nusidriekiančios per visas galerijos erdves) - kolekcija formuojama kaip knygelė su atskiromis istorijomis. Verčiant kiekvieną puslapį, galima susipažinti su mini bendruomenės (buvusios ar laikinai suburtos) kūrybiniu mąstymu. Kitaip tariant, vieną dieną galima apžiūrėti ekspozicijas vienoje ar dvejose salėse, sugrįžus kitą dieną - tęsti apžiūrinėjimą toliau, nebūtinai prisimenant, ką matei vakar, arba ieškoti vakarykščio pamatymo tęstinumo.


Vienoje galerijos salėje - buvusios „POST Ars“ grupės (bendruomenės) narių Roberto Antinio, Česlovo Lukensko, Alekso Andriuškevičiaus nauji bei pastarųjų metų kūriniai. Kitoje salėje - taip pat nebeegzistuojančios kūrybinės grupės „Keturios“, tačiau iki šiol aktyviai kuriančių buvusių jos narių, Kauno tapytojų Aušros Vaitkūnienės, Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės, Aušros Andziulytės dabartinė tapyba. Trečioje salėje - tapytojo Gintauto Vaičio akvarelės, kuriose muzikų bendruomenės portretai. Šiuo atveju siekiama praplėsti ir kitaip interpretuoti bendruomenės sąvoką: tai - vienos bendruomenės nario kūrybinis požiūris į kitos kūrybinės „bendrovės“ narius. Dar kitoje salėje - keramikų sekcijos specialiai kvadrienalei kuriamas projektas. Ši iniciatyva atėjo iš LDS Kauno skyriaus pusės ir asmeniškai man buvo labai priimtina. Belieka tikėtis, jog sumanymas, kurį kuruoja Kristina Ancutaitė, bus sėkmingai įgyvendinamas.


Siekiant priartėti prie Kvadrienalės koncepcijos ir tuo pačiu metu išlaikyti „knygelės su atskiromis istorijomis“ koncepciją, dar vienoje „Arkos“ galerijos erdvėje planuojama parodyti 2-3 video menininkių (tarpdisciplininių menų bendruomenės atstovų) kūrybą (bei 2-3 jaunųjų menininkų bendruomenės (jau esamų ir būsimų LDS bendruomenės narių) darbus.


Dar vienas „bendruomenės istorijų knygelės puslapis“ bus patalpintas „Arkos“ galerijos balkone. Tai galerijos „Meno parkas“ Covid-19 pandemijos metu vykdytas projektas „Galerijos „Meno parkas“ video kanalas MPV“. Trumpi galerijos sukurti filmai-siužetai apie pandemijos metu menininkų vykdytus projektus, interviu su menininkai. mažos istorijos apie menininkų bendruomenės narius pandemijos metu. Paskutinis akcentas parodoje - tai bandymas po nedidele bendruomenės bendruomenėje skraiste sujungti performanso menininkus. Performanso meno judėjimas Kaune gana aktyvus. „Meno parkas“ beveik kasmet vykdo vienokius ar kitokius performanso meno projektus. Tačiau teigti, jog egzistuoja šiuos menininkus vienijanti bendruomenė, nesiryžčiau. Galutinis sprendimas dėl performansų Kvadrienalės metu dar nepriimtas.


Alberta Vengrytė: Pabaigai ir apibendrinimui, sugrįžkime prie bendruomenės sampratos, o greičiau – sampratų. Kokie požymiai ar kriterijai Jums patiems leidžia suvokti bendruomenes kaip tokias? Turiu omenyje bendruomenę bendrąja [sic.] bei meno kūrybos prasme. Kaip kvadrienalės kuravimas keitė šį požiūrį?


Arvydas Žalpys: Niekada pernelyg nesigilinau į bendruomenės sampratą. Gal tik tiek, jog bet kuri bendruomenė yra visos visuomenės dalis, deklaruojanti aiškius savo tikslus, apjungianti narius vienijančiomis idėjomis, uždaviniais, puoselėjimais. Susibūrę savanoriškai, be jokių išorinių veiksnių, gebantys skirti daug laiko bendruomenės gyvenimui ir norintys būti tikrais, atsidavusiais jos nariais. Nemanau, jog bendruomenės turėtų būti formuojamos tik pagal profesinius, išsilavinimo, narystės ar panašius veiksnius. Man tikri bendruomenės nariai yra tie, kurie bendruomenę sukuria iš vidinio poreikio, idėjų, pašaukimo. Galbūt kaip šeima, nežinau... Sunku atsakyti.


Kalbant apie Kvadrienalės kuravimą, ieškojau sprendimo būti kuo arčiau jos koncepcijos. Bet svarbiausia (kaip ir visada) stengiausi siekti meninės kūrinių kokybės, šiuolaikiškumo, konceptualumo. Manau, jog tik labai kokybiški LDS menininkų kūriniai gali paskleisti vertingą žinią apie LDS bendruomenę. Greitai laikas parodys ir pasiekimus, ir klaidas.


Menininkai į bendruomenes turėtų burtis bendrų kūrybinių idėjų, siekių, tikslų, kūrybos paskirties, gal net bendrų politinių ir pilietinių įsitikinimų pagrindu.


Interviu parengė šiuolaikinio meno istorikė, meno kritikė Alberta Vengrytė LDS Kauno skyriaus ir galerijos „Meno parkas“ bendruomenių ekspozicija bus pristatyta 2023 m. liepos 4 d. galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius).

Commentaires


bottom of page