Search

Būties ir vizijų slėpiniai menininkės Dalios Genovaitės Mažeikytės parodoje „Nukrėsti rasas“


Dalia Genovaitė Mažeikytė

Paroda „Nukrėsti rasas“ atidaroma liepos 5 d. 19 val. „AP galerijoje“ (Polocko g. 10, Vilnius), ekspozicija veiks iki liepos 31 d.


Liepos 15 dieną 19 val. D. G. Mažeikytė skaitys savo poeziją galerijos renginių cikle „Poetinis Užupis“, muzikuos atlikėja Jausmė (kanklės).


Menininkė mistikė, vizionierė – bene taip ieškodami asociacijų galėtumėme įvardinti beveik penkis dešimtmečius Lietuvoje kuriančią, tačiau retai viešumoje pasirodančią Dalią Genovaitę Mažeikytę (g. 1943). Liepos 5 d. 19 val. žiūrovai kviečiami į Vilniuje, „AP galerijoje“ atidaromą menininkės tapybos ir piešinių parodą „Nukrėsti rasas“, kurioje pristatoma 2022 metų kūryba.


Žmogaus būties slėpinių paieškos


Tarpkultūrinė mitologija apie žmogaus prigimtį yra nepavaldi laikui ir aktuali kiekvienai besikeičiančiai visuomenei. Tačiau kaip dar niekad anksčiau šiandieną galime susisieti su graikų Sizifu. Mirties dievas Tanatas išplėšė Sizifo širdį ir pasmerkė jį nesibaigiančiam darbui pomirtiniame gyvenime – ridenti didžiulį akmenį ant kalno viršūnės, bet niekada jos nepasiekti.


Šiuolaikinis žmogus į dinamišką nesibaigiančią darbų ir pareigų spiralę įsisuko savo noru. Vos tik pasiekia vieną linkio viršūnę – jis nesustoja pergalingam atokvėpiui, o toliau inerciškai kyla ir kyla aukštyn... Besistengdamas atitikti pragmatiškos ir dinamiškos visuomenės standartus, neretai žmogus užgožia save patį, o „dvasios reikalai“ tampa tarsi keistas ir svetimas praėjusių, mažiau progresyvių epochų užsiėmimas.


Tačiau menininkės Dalios Genovaitės Mažeikytės teigimu, žmogus, kad ir koks logiškas bebūtų, vis tik yra sudėtingas konstruktas ir toli nuo savo sielos virpesių pabėgti nesugeba, o dvasinis menas tampa gera savianalizės ir atokvėpio vieta.


„Šiais visuotino pragmatizmo, vartotojiškos visuomenės laikais, kurti dvasingą meną yra nemadinga ir neatitinka šiuolaikinio elito prestižo. Mano, menininkės, išraiškos kelias per vaizdą, poeziją yra man nepakartojamas, – kaskart metai iš metų evoliucionavęs į naujus atsivėrimus, praregėjimus ir savo išraiška subrandinęs naujus vizualinius pavidalus“, – pasakojo „Nukrėsti rasas“ parodos autorė D. G. Mažeikytė.



Vizijų, kultūrų ir intuicijų įkvėpta kūryba


Nesvarbu, kokioje srityje dirbtų – grafikoje, tapyboje ar poezijoje – nuo 1969 m. Lietuvos ir užsienio parodose dalyvaujanti menininkė išsiskiria itin taikliu emocijų simbolizmu, žmogaus dvasinio pasaulio vaizdiniais. Jie kupini tarpkultūrinių mitų, tolimųjų rytų ir vakarietiško pasaulio filosofijų, jautraus žvilgsnio žmogaus būties temoje.


Jaunystėje įkvėpta senovės kinų poezijos ir vizualaus meno, taip pat turėdama individualistinį, tarpdisciplinį požiūrį į kūrybą, iškart po studijų Vilniaus dailės institute 1968 m. autorė pradėjo kurti gausiai eksperimentuodama grafikos srityje, o vėliau šias patirtis atsinešdama ir į tapybą. Sinerguodama jas, varijuodama tarp siurrealizmo ir abstraktaus ekspresionizmo, menininkė sukūrė savitą stilių. Lietuvoje tam tikrais raiškos elementais kartais panašėja su Čiurlioniu, o ieškant Vakarų pasaulio pavyzdžių, atmosferinius, niuansinius estetikos sąlyčio taškus atrastumėm su menininkais Alfonso Ossorio, Hede Sterne, Leonora Carrington.


Tarsi pati būtų keliavusi po Dantės „Dieviškosios komedijos“ ratus, šlaitus ir sferas, Mažeikytė įveda žiūrovus į emocionaliai sustruktūrizuotą, siurrealių peizažų pasakojimą. Vienais atvejais juose ryškėja angelų, lotosų ir demoniškų figūrų motyvai, skirtingų stichijų ir kalnų (laidininkų tarp šiapusinio ir anapusinio pasaulių) simboliai. Tuo tarpu kuriant laisvu, improvizuotu, abstrakčiu stiliumi, kaip ir naujausioje „AP galerijoje“ pristatomoje parodoje „Nukrėsti rasas“, konkrečios formos niveliuojasi ir ištirpsta, kosminėje erdvėje pavirsdamos mistiškomis linijomis ir spalvomis.


„Tapyba, grafika yra grynoji dvasinė poezija, kai anapusinė realybė transformuojasi į esamą tikrovę. Tarsi šventi kristalai žybsi iš pasąmonės išsiveržę nežinomi virsmai, šaltiniai, ženklai, spalvos, sapnai. Gėris ir visuotinis grožis kiekvieną žmogų gelbsti iš nežinios, chaoso, prievartos, mirties, atliekų ir bjaurasties kulto kultūros“, – pasakojo D. G. Mažeikytė.


Nukrėsti rasas kosminėje erdvėje


„AP galerijoje“ pristatomoje parodoje „Nukrėsti rasas“ persipina siurreali pasaulio pajauta su abstrakčia tapybos kalba, viršenybę suteikiant misticizmu dvelkiančiai erdvei, spalvoms ir kaligrafiškoms linijoms. Savo ritmingais ir chaotiškais, ramiais ir dinamiškais komponavimo kontrastais jos panašėja į abstrakčius metaforiškus simbolius, o kartais ir į dūšeles, atskriejusias iš senovės lietuvių padavimų.


Naujoje ekspozicijoje žiūrovams pristatomi 2022 metais kurti skirtingų formatų tapybos darbai ir piešiniai išsiskiria laisvu, abstrakčiu stiliumi. Darbuose svarbi momentinė emocija, improvizacinė žaismė, linijų ekspresija ir dripingas. Net ir paprastam technologiniam gestui autorė suteikia poetinės simbolikos ir dažų taškymą ant drobės įvardija „rasų krėtimu“. O būtent šiam, autorės įvardijamam laisvam stiliui bei tapybos pradžiai kibirkštį davė 1978 m. monotipijos technologija. Ji suteikė galimybę kurti greitą, tapybišką ir ekspresyvią grafiką, tyrinėti ir formuoti kompoziciją abstrakčios improvizacijos metu.


„Šioje parodoje perėjau prie laisvo, improvizuoto stiliaus, kuris turi labai stiprią energetiką. Dažų krėtimas ant drobės susijęs su kunkuliuojančiu, gyvybę ir vaizduotės šėlsmą įprasminančiu vandeniu, rasomis. Čiurlionis taip pat tapė bangas, burbulus, nes vanduo – tai iliuzija. Parodoje yra ir ugnies, atkartojančios mąstymą, nepakartojamos vidinės struktūros, kurios dalelėmis užpildytas kosmosas. Visi šie kūriniai yra apie dvasinio pasaulio vyksmą“, – apie naujausią parodą pasakojo D. G. Mažeikytė.


Pasak parodos kuratorės Vilmos Jankienės, šios autorės kūrybą pati „atrado“ tik prieš keletą metų. „Pirmiausiai mano dėmesį patraukė simbolinių reikšmių grafika, filosofinės išminties kupini ciklai ir keli šimtai monotipijų. Atidžiau susipažinau su Mažeikytės kūryba jos studijoje peržiūrėjusi visą autorės archyvą. Kadangi dailininkė grafikos jau nekuria, numatėme tapybos parodą. Artėjant parodai paaiškėjo, kad ankstesniųjų darbų ji neketina rodyti, o nutapė dešimtis naujų paveikslų ant drobės ir popieriaus. Jai 78-eri!“, – pasakojo V.Jankienė.


Galerininkės teigimu, menininkės kūrybos moto yra vienatvė, itin asketiškas gyvenimo būdas, tačiau kūrybos raiška yra gestiškai valdomos spalvų salvės, jų žaismė, simbolika. „Noriu užsiminti ir apie tai, kad netrukus pasaulį išvys D. G. Mažeikytės poezijos knyga „Liepsnų vartai“, kurios leidyba rūpinasi mūsų galerija. Žodiniame pavidale Dalia tokia pat spalvinga, o pagal viso kūrybinio laikotarpio askezę ir stilistikos vieningumą ji man primena japonų menininkę Kusamą, atkakliai kūrusią savitą meną dešimtmečiais be pripažinimo. Ir kai pripažinimas ją pasivijo, Kusama toliau sau ramiai kuria, nekeisdama kasdienės rutinos. Randu bendrumo“, – mintimis prieš parodos atidarymą dalijosi V. Jankienė.


Apie autorę


Dalia Genovaitė Mažeikytė parodose bei konkursuose aktyviai pradėjo dalyvauti 1969 metais. Jos kūryba pristatyta ne tik Lietuvoje, bet ir Italijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Tailande, Japonijoje, kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Vengrijos, Vokietijos muziejai, M. K. Čiurlionio meno galerija Čikagoje, privatūs kolekcininkai. Už savo grafikos darbus 1977 m. Talino IV grafikos trienalėje pelnė diplomą, 1981 m. Miklošo Kaplano vardo medalį ir Vengrijos premiją už monotipijas, miniatiūras, kitus kūrinius. D. Mažeikytė yra surengusi 26 personalines parodas. Autorės kūrybоs laukas platus: estampai, mažoji grafika, monotipijos, aliejinė tapyba, tempera, akrilas, akvarelė, aliejinės bei kreidinės pastelės, poezija.


Teksto autorė menotyrininkė Kamilė Pirštelytė.