top of page
Ieškoti

Gintautas Vaičys | SUSITIKIMAI


Vasario 19 d. 17 val. Kauno filharmonijoje atidaroma Gintauto Vaičio akvarelės darbų paroda „Susitikimai“.


Parodos laikas 2023 02 13 - 03 12



E.POHLKE: Susitikdami su žmonėmis pirmiausia susipažįstame su jų veidais. Stebime, analizuojame juos ir matome ne tik jų grožį, bet ir kai kurias paslėptas ar pasireiškusias emocijas: liūdesį, nerimą, depresiją ar džiaugsmą ar ramybę. Pirmasis kontaktas, pirmoji kito žmogaus patirtis kartais yra tik žvilgsnis, apsikeitimas šypsenomis, bet kartais tai jau gilių, draugiškų santykių pradžia.


Kiekviename veide turime matyti žmogų, kiekvienas žmogus, tai galimybė susitikimui ir dialogui.


Portretai buvo tapyti šimtmečius. Fotografija išplito tik XIX a.


Šiandien, asmenukių kamerų eroje, daugelis žmonių vaizduoja save.


Jie jaučia vidinį poreikį kontroliuoti savo įvaizdį, kad atrodytų jauni, sveiki ir gražūs. Jie dažniausiai naudoja fotografinius filtrus ir korektorius, kad pašalintų raukšles, pagerintų veido ovalą, padidintų akis ir pan. Publikuojami portretai vis labiau primena tobulai išlygintas kaukes, o ne žmonių veidus.


Tačiau kai kurie žmonės vis dar užsako savo portretus pas menininkus, nes mano, kad nutapytas portretas yra išskirtinis, vienetinis ir turi didesnę vertę nei nuotrauka, kurią galima atgaminti be galo. Pavaizduoti žmones iš prigimties nėra lengva. Reikia ne tik techninių įgūdžių ir anatomijos žinių, bet ir tinkamo požiūrio į modelį. Norėdami priversti žmones pozuoti, turite su jais užmegzti gerą kontaktą. Kad jie norėtų atskleisti savo veidus tokiam kruopščiam ir kruopščiam patikrinimui, jie turi jaustis saugūs. Dėl šių priežasčių daugelis tapytojų pasirenka tapyti portretus remdamiesi fotografija.


Kartais vaizduojami žmonės nepriima savęs, savo grožio ir tada joks portretas jiems netiks. Meno istorijoje buvo daug dramatiškų istorijų, susijusių su tapytų portretų užsakymu ir atmetimu. Didieji meistrai dažnai imdavosi šios temos, nors dažniausiai siekdami pelno.


Menininkai išsaugojo ir savo įvaizdį. Kai kurie, pavyzdžiui, Rembrantas ir Van Gogas, tai darė visą savo gyvenimą. Dėl to mes žinome, kaip jie atrodė ir kokį gyvenimą gyveno. Matome, kaip jie kūrė savo įvaizdį, kaip keitėsi mados, gyvenimo situacija, dvasinė ir fizinė būklė.


Portretai dažnai mums pasako daugiau apie portretuotoją nei apie portretuojamąjį.


Parodoje: SUSITIKIMAI pristatomi G. Vaičio portretai – tai per pastaruosius dvejus metus sukurti paveikslai. Kasdien su abstrakčiuoju menu besiverčiantis menininkas karantino ir pandemijos priverstos izoliacijos metu nusprendė „akimirkai“ grįžti prie realizmo ir žmogaus įvaizdžio.


Kodėl būtent portretai?


G.VAIČYS: Būdamas jaunas menininkas, norėjau tapti portretistu, kaip ir mano dailės mokyklos Kaune mokytojas Mečislovas Ostrauskas, tačiau vėliau labiau pasinėriau į kitas meno temas ir kryptis, todėl nuo realizmo nukrypau ir pasirinkau abstrakcionizmą, kuriam įtaką darė profesorius iš JAV Kęstutis Zapkus ir kurį laikau artimesniu savo prigimčiai ir meniniai vaizduotei.


Šios parodos idėją iš tikrųjų lėmė mano tėvas, kuris, kritikuodamas abstraktųjį meną, skatino ir prašė metų metais nutapyti jo portretą.


Taigi, atėjus pandemijos laikui, išpildžiau tėčio norą ir, kadangi karantinas apribojo ar net sutrukdė mano tikriems kontaktams, ėmiau vaizduoti draugus iš nuotraukų. Taip vėl sutikau juos ir, pamatę internete paskelbtus jų portretus, pamatė, kad mūsų santykiai, nepaisant pandemijos apribojimų, vis dar įmanomi.


Taip pat sukūriau nemažai šiek tiek pašėlusių autoportretų, nes remdamasis didžių meistrų darbais pasirodžiau visai kitais laikais ir situacijose. Galbūt tada reikėjo pabėgti nuo pandeminės realybės? Šie autoportretai taip pat yra savotiškas SUSITIKIMAS su puikiais meistrais, istorija ir savimi.


Parodos kuratorius Ewa Pohlke

Susiję įrašai

Rodyti viską

Comments


bottom of page