Search

Irenos Žemaitytės-Geniušienės 90-mečiui skirtas vakaras


Kviečiame į grafikės, dailės kritikės Irenos Žemaitytės-Geniušienės 90-mečiui skirtą vakarą. Renginys vyks birželio 28 d. 17 val. Lietuvos dailininkų sąjungos III a. salėje (Vokiečių g. 4). Renginyje dalyvaus Irena Žemaitytė-Geniušienė, fortepijonu gros Petras Geniušas. Vakaro metu bus pristatyta Žemaitytės-Geniušienės kūrybos paroda.


Irena Žemaitytė-Geniušienė (g. 1932) – grafikė, dailės kritikė. Matematiko Zigmo Žemaičio duktė, dirigento Rimo Geniušo žmona, pianisto Petro Geniušo ir dirigento Juliaus Geniušo mama. 1950–1956 m. studijavo grafiką Lietuvos dailės institute, mokėsi viename kurse su Sigute ir Vytautu Valiais, Birute Žilyte. 1959 m. Žemaitytė-Geniušienė tapo LDS nare, o 1971 m. pradėjo dirbti LDS administracijoje. Čia pamena sutikusi daug įdomių, nepamirštamų asmenybių. Anot Irenos, sutiktų dailininkų pažiūros ir požiūriai tapo aukščiausio lygio mokykla.


Iš karto po studijų baigimo menininkė pradėjo dalyvauti parodose, kuriose rodė estampus, daugiausia – ofortus, ekslibrisus (ofortai „Muzikantai“ I–VI, 1968, „Mano tėvas ir metai“, 1975, „Tolimos upės krantai“, 1980). Lakštinei grafikai būdinga emocingumas, dinamiška kompozicija, plastiškos linijos, tonų ir pustonių žaismė, realistinis piešinys.


Daugiausiai Žemaitytė-Geniušienė dirbo iliutracijų srityje. Iliustravo per 30 knygų vaikams (Vaižganto „Dėdė lapę nušovė“, 1957, V. Miliūno „Evalduko vasara“, 1974, „Vienas iš trijų“, 1984, „Evalduko metai“, 1986, K. Jakubėno „Jonytės pasakėlės“, 2008 ir kt.). Pasirinktą iliustratorės kelią liudija baigiamasis darbas – lietuvių liaudies pasakų rinktinė „Sigutė“ (1956). Dar būdama V kurse jauna menininkė gavo iliustruoti Kosto Kubilinsko „Pauliuką bailiuką“. Pasakodama apie iliustravimą, dailininkė prisimena vaikystėje skaitytas knygas: „[...] pasijuntu, lyg priklausyčiau kokiai išskirtinei slaptai bendruomenei, kurios steigėjai – Pinokis ir daktaras Dolitlis, Tiltilis su Mitile, Guliveris, Nonis, Vinetu, mažasis lordas Fontlerojus, Skudurinė Onutė ir kiti, o dvasiniai vadai – Hauffas, Perrault, Andersenas, broliai Grimmai“. Pirmosios įsidėmėtos lietuvių dailininkių pavardės – Konstancija Tulienė ir Domicėlė Tarabildienė.


Kaip ir daugeliui jaunųjų kūrėjų, taip ir Irenai, savotišku jos kūrybos tramplinu tapo žurnalas „Genys“. Su juo bendradarbiavimas truko net 3 dešimtmečius. Anot Irenos, prisiderinti prie įvairaus pobūdžio tekstų, sutilpti į duotuosius kvadratinius centimetrus, suspėti per ribotą laiką buvo įdomus, disciplinuojantis uždavinys.


Žemaitytė-Geniušienė parašė per 100 straipsnių lietuvių grafikos, meninio gyvenimo aktualijų temomis. Rašymas suteikė progą geriau pažinti „tokias skirtingas menines mūsų grafikos meistrų individualybes, išsiaiškinti ir suprasti jų „žaidimo taisykles“, padėti susivokti mažiems ir dideliems skaitytojams – žiūrovams.“


Parengta pagal:


- Erikos Grigoravičienės parašytą Irenos Žemaitytės-Gebiušienės biogramą. Lietuvos dailininkų žodynas, t. III., Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas. 2013, p. 805.).


- Almos Valantinienės interviu su Irena Žemaityte-Geniušiene, 2004, Nr. 4, ibbylietuva.lt/rubinaitis


0 comments