Search

Jono Švažo tapybos ir Marijos Švažienės gobelenų paroda Šiaulių Laiptų galerijoje


Parodos atidarymas 2022 spalio 7 d. 18 val.

Paroda veiks iki lapkričio 12 d.

Dviejų iškilių menininkų – Jono Švažo (1925 -1976) ir Marijos Švažienės – parodos, atidarytos spalio 7 d. Laiptų galerijoje, eksponatus vienijančia idėja galima laikyti erdvę, suvokiant ją ne tik kaip fizinę jų kūriniuose vaizduojamą substanciją, bet ir kaip metaforą. Jono Švažo kūrybinis kelias startavo 6 – tojo XX a. dešimtmečio antroje pusėje, kada beveik visoje Lietuvos meninėje kultūroje pradėjo ryškėti pirmieji modernizavimosi ženklai, atitrūkstantys nuo natūralistinio bei pažodiško socialiai sureikšmintos tikrovės vaizdavimo ir vedantys metaforos, formos ekspresijos link. V. Kisarauskas, prisimindamas anuos laikus, koloristinį sąjūdį, kuriame dalyvavo S. Džiaukštas, J. Čeponis, L. Surgailis, J.Švažas bei kiti menininkai pavadino savotišku batalijų laikmečiui, ir J. Švažas šioje meno laisvėjimo, o sykiu ir ideologinio lygmens kovoje suvaidino ypatingą vaidmenį, inicijuodamas Vilniaus tapybos trienales, apjungusias Lietuvą, Latviją ir Estiją, o savoje kūryboje prabilęs ne tik ritminiais subendrintų formų ir grynos spalvos kompoziciniais deriniais, bet ir naujomis temomis. Lietuvos tapybos akiratyje nuolat būvojęs gamtos peizažas J.Švažo tapyboje praturtėjo urbanistinias, pramoninias motyvais, pasipildydamas kranų, transformatorių, tiltų, gamyklų bokštų, lokatorių, statybviečių vaizdais. Ryškus tokių motyvų siluetas, neretai ir juodas, sodrus jų kontūras, veikiantis kaip švytintį kolorito gaivalą organizuojanti jėga paveiksluose reprezentuoja emocijos ir racionalumo jungtį, suteikiančią paveikslams ypatingo dramatizmo, netgi – poetikos, pasklidusios po visą J. Švažo kūrybinį palikimą. Ritminės dekoratyvių paveikslo plokštumų struktūros ne visada formuoja stabilių konstrukcijų įspūdį, retsykiais jos yra tik nuoroda į dinaminę tų struktūrų galią. Šia plastine kalba, išreiškiančia objektų įtaigą, dailininkas kalbėjo ne tik apie industrines struktūtas, bet ir apie itin jo mėgtus medžius, Vilniaus kiemus, namus ir skersgatvius, apie kalnus, jūrą ir portretuojamus asmenis. Tad Švažo kūrybos atveju erdvė – veikiau naujos tapybinės kalbos ir naujos tematikos išraiška, išsivadavimo iš ideologizuoto vaizdinio realistinio mąstymo ženklas. Gi Marijos Švažienės gobelenai, kuriuos dailininkė sukūrė pastaraisiais metais tiesiogiai susiję su erdve. Marijos Švažienės kūryba, kurioje ji tikra to žodžio prasme gyvena, skaičiuoja septintą dešimtmetį. 1980 m. Lietuvos valstybine premija įvertintos dailininkės kūryba yra pažįstama ne tik Lietuvos ir užsienio muziejų bei galerijų lankytojams (jos darbai eksponuoti Rusijoje, Kanadoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Estijoje ir daugelyje kitų šalių), bet 8–10 dešimtmečiais taip pat tapo ir neatskiriama gerai Lietuvje žinomų visuomeninių interjerų dalimi.Nuo pat dailininkės kūrybinio kelio pradžios jos dekoratyvinės tekstilės kompozicijose ryškėjo polinkis į ritmiškai struktūruotas spalvines abstrakcijas, linkstančias į apibendrintą, nuo pažodiško motyvo perteikimo atitrūkusią objektų formą. 1970 m. dailininkės nuaustas gobelenas „Plaštakės“ – pirmasis erdvinis, trimatis šios rūšies kūrinys Lietuvoje – drauge yra ir simboliška nuoroda, bylojanti apie dailininkės trauką erdvėms. Parodoje eksponuojamų gobelenų kosmosas – ne tik subtilių bei vaiskių spalvinių dermių charakteristikomis pasižymintys rutuliai, bet drauge ir vizualiniai dailininkės apmąstymai apie tūkstantmečių slinktį, apie universalių Visatos statybinių elementų gyvybingumą, dinamiškai sklindantį sugestyvių spalvinių santykių dėmėmis. Koloristinis dailininkės jautrumas gobelenuose leidžia pasirodyti jos sukurtoms formoms visa didybe, atskleidžiant net ir jų apimtis, sutirštėjantį ir išsisklaidantį Visatos substantyvumą. Vaizdų įtaigumas, kurį formuoja ir spalvynas, ir piešinys, tai netikėtai išnyranti, tai visiškai pranykstanti kontūrų linija, harmoningos kūrinių kompozicijos liudija ne tik Švažienės gobelenų stilingumą, virtuozišką amato meistrystę, bet skleidžia šviesų, pozityvų visos būties pojūtį.


Parodos branduolį sudaro kūriniai iš asmeninės Švažų kolekcijos, kurią ekspozicijoje papildo kolekcininko Valdo Gaurelio parodai paskolinti Jono Švažo paveikslai, leidžiantys parodos lankytojams susidaryti turtingą ir nuoseklų abiejų menininkų kūrybos vaizdą.


Dr. Dalia Karatajienė