2022 m. lapkričio 4 – 2023 m. vasario 4 dienomis Lietuvos dailininkų sąjunga ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija pristato Kaligrafijos parodą skirtą Japonijos ir Lietuvos diplomatinių santykių šimtmečiui paminėti.
Kaligrafija Lietuvoje turi gilias ir gyvybingas tradicijas. Juolab šiandien, aktyviai jai sąveikaujant su turtingomis Rytų Azijos tautų kaligrafijos tradicijomis ir skirtingomis pasaulinės kaligrafijos tendencijomis keičiasi šrifto ir kaligrafijos pobūdis, o teksto įskaitomumas tampa antraeiliu ar net nebūtinu dalyku, vis labiau imamas vertinti kaligrafijos meno estetinis grožis, jo poveikis dvasiniam žmogaus tobulėjimu.
Parodos kuratorius Linas Liandzbergis pristato trijų autorių kūrybą: Jūratės Stauskaitės, Daliutės Ivanauskaitės ir Ievos Liaugaudaitės.
2022 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje įvyko parodos pristatymas ir susitikimas su autorėmis. Parodos atidarymo akimirkas užfiksavo fotografas Jurijus Azanovas.
Jūratė Stauskaitė – ryški, valinga ir kartu jausminga, spontaniška kūrėja. Stiprius vidinius išgyvenimas ji išsako itin laisvai ir meistriškai, taupia ir estetiška forma. Pasak menotyrininkės Reginos Urbonienės, piešiniuose tušu, anglimi ar sangvinu J. Stauskaitė išlieja visą emocijų amplitudę: nežabotas svajas ir drovumą, pergalingą triumfą ir nusižeminimą, pyktį, nepasitenkinimą ir švelnumą, nuolankumą, susitaikymą. J. Stauskaitės piešiniuose nėra realių vietos ar laiko užuominų. Vien aktyvus menininkės gestas ir potėpis formuoja erdvinį lauką apie objektą, ir ta erdvė įtraukia. Kartais net perregimo kontūro piešinys materializuojasi, įgauna svorį, skulptūrišką apimtį. Dailininkės išraiškos priemonių arsenalas minimalus – dažniausiai tik monochrominė linija ir dėmė. Spalva pasirodo retai ir tik kaip papildantis elementas. Pagrindinė raiškos priemonė – jautri, bet tvirtai nubrėžta kaligrafiška linija ir didžiulė balto lapo erdvė.
Daliutė Ivanauskaitė šioje parodoje reprezantuoja pastarųjų metų kaligrafines kompozicijas. Kaligrafiją suvokiant kaip svarbiausią kūrybinio proceso dalį, kur per spontaniškumą, individualumą, gamtos vaizdinių tipizaciją pasireiškia kūrybinės dvasios polėkio išlaisvinimas. Šiuo atveju prasmingi menotyrininkės Gražinos Gurnevičiūtės žodžiai: „...tai - vizualios meditacijos, gaubiamos lengvos poetinės skraistės, asociatyviai perteikiančios ryšį su visur esančia gamta ir asmeniniu esaties išgyvenimu.“
Ieva Liaugaudaitė šioje ekspozicijoje, pasak kaligrafijos istorikės Ingos Laužonytės, išskleisdama savo individualų kaligrafijos stilių, išryškina ne tik jo muzikalumą, poetiškumą, bet ir šokio judesius, persipinančius lanksčiomis ir gracingomis linijomis. Čia plastiški rankos judesiai jungiasi į vieningą visumą ir sąlygoja tolesnį improvizacijos elementų kupiną kūrybinį vyksmą dvelkiantį švelnumu, minkštumu, charakteringumu. Menininkė ypatingą reikšmę teikia protrūkio, tarpsnio, pauzės, tylos kategorijoms, kurios savitai susipina besiformuojančioje japoniškoje zenga kaligrafijos tradicijoje. Būtent spontaniškame meninės kūrybos polėkyje kūrėja tarsi siekia peržengti visas ją kaustančias ribas ir pasinerti į suvokiamas abstrakcinės apraiškos giliausias esmes ir poetines eiles.
LDS informacija
Comments