Search

KREIPIMASIS DĖL MONUMENTALIOSIOS DAILĖS KŪRINIŲ NAIKINIMO


LR Prezidentūrai

LR Seimo kultūros komitetui

LR Vyriausybei

LR kultūros ministerijai

Kultūros paveldo departamentui prie LR kultūros ministerijos

Vilniaus miesto savivaldybei

LATGAI


KREIPIMASIS DĖL MONUMENTALIOSIOS DAILĖS KŪRINIŲ NAIKINIMO


Kviečiame valstybės, kultūros paveldo ir savivaldos atsakingus asmenis įsitraukti į XX a. antros pusės monumentalių dailės kūrinių vertinimo ir saugojimo procesus, užkertant kelią Lietuvos kultūrai reikšmingų XX a. antros pusės kūrinių naikinimui. Būtina formalizuoti griaunamuose pastatuose ketinamų naikinti monumentalių meno kūrinių vertę, juos inventorizuoti, nustatyti dabartinę ekonominę kainą ir išsaugoti (dokumentuojant, skaitmeninant arba perduodant saugoti muziejams) siekiant išsaugoti šalies kultūrinio konteksto identitetą.


Vilniaus savivaldybei priklausantys Poilsio namai „9 bangos“ (1991-1992 m. buv. „Jūros Vilnis“) – perleidžiami privačion nuosavybėn. 1991 m., pagal tuometinį Kurortų valdybos užsakymą menininkė-monumentalistė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė Nijolė Vilutytė komplekse sukūrė keturių dalių freską-grafitą „Sūkuryje“, o 1992 m. šiame pastate buvo atliktas trijų dalių vitražas „Improvizacijos“. Vis dėlto, N. Vilutytės kūriniai (o taip pat menininko K. Simanionio pastatui sukurti unikalūs šviestuvai) aptariamu laikotarpiu nepateko į komplekse esančių vertybių apskaitą, taigi susidariusioje situacijoje nėra vertintini kaip materialiai ar kultūriškai vertingi, o tai kelia grėsmę jų sunaikinimui. Menininkė konsultavosi su Vilniaus savivaldybės nekilnojamojo turto specialiste, teiraudamasi, ar perleidžiant pastatą privatiems asmenims (kurie, kiek žinoma, planuoja jį nugriauti) bus užtikrinamas komplekse esančių kūrinių išsaugojimas, tačiau nesant kūrinių perdavimo aktų kito juridinį įsipareigojimą patvirtinančio dokumento, savivaldybė neatsako už jai priklausančiuose objektuose esančias vertybes. Taip pat kol kas nėra aišku, ar susidariusioje situacijoje autorės teises į aptariamus kūrinius gina asociacija LATGA, kurios narė yra p. N. Vilutytė (asociacijos darbuotojai šiuo metu konsultuojasi su teisininkais).


Panaši situacija su Marijos Mačiulienės mozaika „Vakaras“ (1982 m., buv. Reabilitacijos centras „Pušyno kelias“, Pušyno kelias 23, Vilnius). Nors pastato situacija nėra iki galo aiški, tačiau gali būti sprendžiama ne kūrinio naudai.


P. Nijolės Vilutytės ir kiti atvejai atskleidžia platesnę vieningos kultūros politikos monumentaliosios dailės kūrinių, esančių Lietuvos didžiuosiuose ir mažuose miestuose, nebuvimą Nepaisant savo meninės ir istorinės vertės, monumentaliosios dailės kūriniai - dažnai nuvertinami ir neidentifikuojami kaip Lietuvos kultūros paveldo vertybės. Didžioji jų dalis nėra įtraukti į kultūros paveldo registrą. Dažnai monumentalaus meno kūriniai yra blogos būklės, daliai jų yra iškilęs sunaikinimo pavojus arba jie jau yra sunaikinti, nes pastatų valdytojai, nežinodami kūrinių autorystės ir kūrinių vertės, bei autorinių teisių apsaugos nuostatų bei reikalavimų, nevertina kultūrinės ir meninės kūrinių vertės, nėra motyvuoti deramai juos prižiūrėti ir saugoti. Kadangi darbai dažniausiai nepasirašyti, prie jų nėra jokios lentelės su nuoroda, kas šių kūrinių autorius, atsiranda prielaidos autorinių teisių pažeidimams ir rizika meno kūriniams išnykti.


Viliamės, kad atsakingi valstybės, kultūros paveldo ir savivaldos atstovai į šią kritinę situaciją (jau sunaikinti kūriniai: Liudos Stankevičienės grafitas „Saulėtekis“, sukurtas 1990 m., esantis Saulėtekio alėjoje 32, Vilniuje); Nijolės Vilutytės freskos „Debesėliai“ (1985 m. Šešupės kavinės banketinėje salėje, Gedimino prospekte), „Jaunieji konstruktoriai“ (1992 m. Šiaulių techninio pasirengimo mokykloje); Vijos Tarbildienės freskos „Miškas. Žvėrys“ „Miškas. Paukščiai“ (Vilniaus 2-ojoje miesto ligoninėje, Subačiaus g. 1978, sunaikintos 2015 m.) pažvelgs sistemiškai ir atsakingai neleisdami naikinti potencialaus šalies kultūrinio paveldo ir neatidėliodami įvertins visą teisinę sistemą bei atsakingų institucijų veiklos prioritetus ir realų jų veikimą: saugant menininkų metų metais kuriamą šalies kultūrinio konteksto identitetą.


Šių problemų sprendimui „Dailininkų sąjungos fondas“ kartu su projekto partneriu Kultūros paveldo departamentu prie LR Kultūros ministerijos inicijavo projektą, kurio metu būtų nuosekliai ir sistemiškai kaupiama informacija apie monumentaliosios dailės kūrinius Lietuvoje. Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Numatoma per Lietuvos muziejų integralią informacinę sistemą LIMIS, pateikti sukauptą informaciją, taip pat ir apie neišlikusius monumentaliosios dailės kūrinius, bei per Kultūros paveldo departamento prie LR Kultūros ministerijos sukurtą viešai prieinamą Nekilnojamojo kultūros paveldo inventoriaus platformą, pateikti informaciją apie išlikusius senesnius nei 25 metų monumentalaus meno kūrinius.


Svarbiausios šio projekto užduotys ‒ telkti Lietuvos dailininkų sąjungos narius visos Lietuvos mastu per LDS teritorinius skyrius, tikslingai dirbti su monumentaliosios dailės kūrinius sukūrusiais menininkais ir jų archyvais, rinkti vaizdinę medžiagą, nustatyti kūrinių lokalizaciją bei jų būklę, kaupti kūrinių duomenų bazę ir ją viešinti aukščiau nurodytais kanalais.


Fragmentiškas ir nenuoseklus šios iniciatyvos finansavimas neužtikrina sistemiškumo, siekiant išsaugoti monumentalaus meno kūrinius ir juos kūrusių dailininkų autorines teises. Todėl prašome palaikyti Lietuvos dailininkų sąjungos pastangas ir inicijuoti sistemingai veikiančios monumentaliosios dailės kūrinių ir jų autorių apsaugos sistemos kūrimo procesus.


LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGA