Search

Lilijos Valatkienės paroda „Vydūnas - žinomas, bet nepažintas“


LDS Tarpdisciplinininkų sekcijos narės Lilijos Valatkienės paroda „Vydūnas - žinomas, bet nepažintas“ Lietuvos Respublikos Seime pristatoma lapkričio 3 d. 13 val.


Menininkės ir žurnalistės Lilijos Valatkienės paroda „Vydūnas - žinomas, bet nepažintas“ skirta vienam iškiliausių lietuvių filosofų, rašytojų ir kultūros veikėjų Vilhelmui Storostui-Vydūnui (1868-1953). L. Valatkienė, apkeliavusi Vydūno gimtąsias ir laikinos prieglaudos, kūrybos bei darbo vietas, po kruopelytę rinko išbarstytą istorinį palikimą, aktualizuodama didžiojo filosofo ir mąstytojo Vydūno svarbą, jo literatūrinio palikimo unikalumą, kuriame labai ryškiai atsispindi ir kasdienybės trapumas. Parodą sudaro dokumentinių fotografijų ciklai, atskleidžiantys Vydūno veiklos ir jo nelengvą gyvenimo kelią iš Mažosios Lietuvos per Tilžę į Vokietiją.


Mąstytojo pėdsakais nukeliavusi L. Valatkienė parodoje demonstruoja ir savo foto refleksijas. Nukeldama žiūrovus į Tilžę, Detmoldą (Vokietija), Kintus, Bitėnus, autorė parodos lankytojams suteikia ir unikalią progą susitikti su žmonėmis, kurių lūpose Vydūno mokymai gyvena iki šiol kasdien, pabrėždama tų žmonių suformuotas vertybines nuostatas.


Vilhelmas Storostas gimė 1868 m. Jonaičiuose, Mažojoje Lietuvoje. Po studijų Ragainėje bei Prūsijos universitetuose mokytojavo Kintuose, vėliau Tilžėje. Ten praleido didžiąją dalį savo gyvenimo, sukūrė daugiau nei 60 filosofinių veikalų, dramų ir istoriografinių darbų, vadovėlių, dainų rinkinių, vertimų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Vydūnas paliko bombarduojamą Tilžę ir pasitraukė Vokietijos gilumon. Po itin vargingų dvejus metus trukusių klajonių pasiekė Detmoldą. Šiame mieste Vydūnas tęsė kūrybinį darbą – skaitė paskaitas, rašė straipsnius lietuvių ir vokiečių kalbomis, leido knygas. Detmolde šviesuolis praleido paskutiniuosius septynerius metus, ten buvo ir palaidotas. 1991 m. jo palaikai grąžinti į Lietuvą ir perlaidoti Bitėnų kapinėse ant Rambyno kalno.


Vydūno kaip mąstytojo ir kūrėjo pažiūros buvo humanistinės ir panteistinės – jis jungė senovės indų filosofiją su neoplatonizmo bei krikščionybės elementais. Per savo gyvenimą ne kartą patyręs smurtą, skurdą ir mirties pavojų, sunkiausiomis sąlygomis rašė apie žmogaus būtinybę skleisti gėrį, tobulėti, siekti taikumo ir taurumo tarsi paties dieviškumo. Žmonijos istorija Vydūnui regėjosi kaip paslaptingas, daugialypis kūrybinis veiksmas, o pasaulio žlugimą, anot jo, galėjo sustabdyti tik kūrybos galia.


Pasak Vydūno, išlikti greitai besikeičiančiame pasaulyje gali padėti tik tautos ištvermė, orumas, moralinis tvirtumas bei atsakomybė. Daugelis Vydūno idėjų yra stebėtinai aktualios ir šiandien. Ypač – jo tautiškumo idealas. Nors mąstytojas teigė, kad žmonija negali egzistuoti be tautų, kaip ir be individų, tautiškumas anaiptol nebuvo galutinis jo tikslas. Bet koks nacionalizmas ir šovinizmas Vydūnui atrodė svetimas ir ydingas. Jam labiau rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį žmoniškumo raidoje ir būties kontekste, skatinti įvairiapusį asmenybės švietimą.


Vydūnas - atgimstančios Lietuvos pranašas. Jo įdirbis žadinant tautą lieka nepilnai įvertintas ir reikalauja mūsų pripažinimo. Perfrazuojant Vydūną, mūsų uždavinys globaliame pasaulyje, emigracijos srautų akivaizdoje – per jaunimo tautinį sąmoningumą ugdyti universalias vertybes. Vydūnui rūpėjo humanistinės, dvasinės žmogaus vertybės. Jo mintis suponuoja pagarbą žmogui, pagarbą vienas kitam. Paradoksas, bet šiandien jaučiame didžiulę dvasinę ir materialinę atskirtį bei susvetimėjimą. Jeigu šiandien nekalbėsime apie Vydūną, prarasime ir vidinę laisvę.