Alberta Vengrytė: Pradėti mūsų pokalbį norėčiau įžangine refleksija. Knygoje „Būti dalimi. Dalyvavimas ir bendradarbiavimas Lietuvos šiuolaikiniame mene“ (VDA leidykla, 2021) menotyrininkė dr. Lina Michelkevičė aptaria situacijas, kai dalyvaujamuosiuose (participatory) meno projektuose žmogiškąja medžiaga gali būti ne tik žiūrovai ar kiti menininko pakviesti dalyviai, bet ir patys menininkai. Knygoje teigiama, kad menininkas tokiuose projektuose dalyvauja su visu simboliniu krūviu: „kaip visuomenės veikėjas, kultūrosreprezentantas, tam tikro vaizdinio ar socialinio statuso įkūnytojas“, o dalyvavimo strategijos čia „išryškina ar išpina socialinių santykių tinklą, formuojantį tokią simbolinę menininko figūrą“.
Viešas kvietimas dalyvauti LDS organizuojamoje kvadrienalėje LTQ23 ‘visų pirma tapo kvietimu įsivardinti, apmąstyti ir konceptualiai pristatyti vidinių organizacijos bendruomenių menines iniciatyvas – apžvelgti, pasak kvadrienalės Vilniaus skyriaus ekspozicijos kuratorės Aistės Kisarauskaitės, „koks menas gimsta iš tarpusavio bendravimo, kokios yra menininkų grupės ir kokie kiti aktualūs geraisiais bendradarbiavimais grįsti aspektai“. Tad, išeities tašku tampant bendruomenių dalyvavimui, Neringa, ar galėtumėte įvardinti keletą santykinių LDS Klaipėdos skyriaus menininkų bendruomenių? Kas joms priklauso? Apie kokius „simbolinius kapitalus“ bei iniciatyvas sukasi šių kūrėjų, sudarančių Klaipėdos skyriaus ekspoziciją, iniciatyvos? Galbūt esama „bendruomenių bendruomenėse“ - mikro kūrybinių tinklų?
Neringa Poškutė-Jukumienė: Šių metų Kvadrienalei pasirinkau kalbėti ne apie mūsų bendruomenę, nes sunku būtų vienus minėti, kitus praleisti, trečius išskirti. Renkuosi kalbėti per LDS Klaipėdos skyriaus narių kūrybą, kuri savo turiniu atspindi arba yra tam tikros bendruomenės, terpės bendruomenėms ir bendraminčiams kurtis. Taip jau istoriškai susiklostė, kad Klaipėda – daugiatautis / daugiakultūrinis miestas. Miesto bendruomenė susiformavo iš atėjūnų, tad ne išimtis ir menininkų bendruomenė, kurioje platus jų gimtinių geografinis spektras. 1973 m. Klaipėdoje susiformuoja palanki terpė bendruomenei susiburti ir įprasminti veiklą, įkuriant organizaciją. Nuo tada užgimsta prasmė būti bendruomenėje. Vienas nepamirštamų menininkų ir apskritai kultūros žmonių, globėjas / vadybininkas, toli žvelgęs ir matęs prasmę - Nepriklausomybės akto signataras Alfonsas Žalys. Jo atminimui Kvadrienalėje skiriame vieną kūrinį, o gal net ir visa ką parodysime. A. Žalio iniciatyva, politine geranoriška valia ir globa Klaipėdos mieste menininkai įsikūrė individualiose studijose, sulaukdavo užsakymų ir dėmesio visais klausimais, dalyvavo miesto įvaizdžio kūrime. Bendruomenė turėjo mentorių. Šiuo metu LDS Klaipėdos skyriaus bendruomenę sudaro 120 narių. Žinodama jų veiklas ir pomėgius, galėčiau įvardinti keletą grupių: vieni jų mokytojai (dirbantys pedagogais specialiosios krypties ir paprastose mokyklose, Vilniaus dailės akademijos Telšių, Klaipėdos fakultetuose), kiti (didžioji dalis) – brandžios asmenybės, tvirtai puoselėjančios savo indėlį kultūroje, palaikančios anuometinius autoritetus ir kritikuojantys jaunąją kartą. Dar viena grupė - susibūrę dėl techninių-kūrybinių pomėgių, pvz. akvarelistai, propaguojantys savo kūrybinę techniką ir jos populiarinimą įvairiais projektais. Beje, akvarelistai vieninteliai pateikė savo pasiūlymą prisistatyti kaip kūrybinės bendruomenės grupė. Dar kita grupė - menininkai (kitaip - „sąrašiniai“), kurie turi nario statusą, tačiau veikia atskirai, turėdami gerus vadybinius įgūdžius, savo kūrybą skleidžia Lietuvoje ir pasaulyje.
LDS galerija „Medūza“ - mums nauja erdvė visomis prasmėmis, nes LDS Klaipėdos skyriaus narių personalines ar grupines parodas anksčiau rengėme galerijoje „Arka“ arba Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje Vokiečių g., o buvusi Šv. Jono g. galerija pritraukdavo tik specifinio žanro, medalininkų, skulptorių parodas... Man kaip kuratorei „Medūzos“ pasiūlyta nauja veiklos strategija yra priimtina, siekiant išeiti iš ataskaitinio formato. Sąjungų prisistatymuose arba bandymuose įrodyti, kad „Ei, mes čia tokie esam!!!“ vyraujanti atmosfera yra ne tai, ką aš, būdama šios bendruomenės dalimi, veikiu savo iniciatyvomis.
Alberta Vengrytė: Kvadrienalės parodos tam tikra prasme institucionalizuos juose prisistatančias bendruomenes kaip legitimias, vidiniais kūrybiniais saitais saistomas kūrėjų grupes, iš dalies atsisakant menininko individualumo. Kita vertus šie pri(si)statymai taip pat taps bendresnio Lietuvos šiuolaikinio meno parodų diskurso dalimi – įeis į ją tiek kaip LDS vidinių socialinių saitų „paviešinimas“, tiek kaip prisistatymas kitoms, įvairių meno institucijų viduje, prieigose bei paraštėse susiformavusioms ir nuolat besikuriančioms bendruomenėms. Koks vaidmuo šiame procese tenka kuratoriams? Esate bendruomenių atstovai? Delegatai? Lyderiai? O galbūt Jūsų kuruojamos grupės patiki Jums savotiško mentoriaus, įgalinančio ir įgyvendinančio jų institucionalizavimą, rolę?
Neringa Poškutė-Jukumienė: Nesakyčiau, kad mano kuruojamoje parodoje menininkai įgis lygybės ir praras individualumą. Ne, tai neįmanoma. Bendruomenės susideda iš asmenybių, asmenybės žadina sveiką vidinę konkurenciją, augina silpnesnį narį ir panašiai. Neišskiriu mūsų iš viso kūrybinio lauko atstovų, kokiai tik bendruomenei bepriklausytume. Manau, kad ir diskursas, apimantis tik bendruomenės aptarimą, yra siauras. Diskursas dėl kūrybinių išraiškų, turinio ir kt. yra negalimas. Tai, kad atsiversime kaip tie, kurie priklauso šiai vienai „išryškintai“ sąjungai, mano nuomone, yra visuomenei nereikalingas klausimas. Aš daug laisviau žiūriu į šią temą, pasiūlytą Kvadrienalės festivaliui. Noriu kalbėti per kūrybą, per negirdėtų, nematytų autorių kūrinius lukštenti bendruomeninius junginius, kuriuose dažnai esame ir patys, tačiau nebūtina pateikti jų sąrašo. Gvildendami kiekvieno nario gyvenimo aprašymą, galime identifikuoti, kiek grupių, kiek kūrybinių susivienijimų buriasi ir veikia, tačiau ką tai duoda? Turėjome idėją pristatyti savo bendruomenės narių CV, iškabinant juos vienoje erdvėje, kurioje žiūrovas pats rastų „priklausomybės“ faktų, tačiau tai tik faktai, nesudėtingai prieinami bet kam arba noriai pačių narių atskleidžiami. Pasirinkau kalbėti kitaip, labiau analizuodama narių kūrybą ir atsirinkdama specifinius jos aspektus. Taigi, mes pristatysime sporto salę, bažnyčią ir jūrą su visu paplūdimiu, kopomis, pliažu, uostu ir kt.! Bendruomenei reikia lyderių, reikia mentorių; jos nariai laukia kvietimų ir vis dar mažai patys save siūlo, mažai save rodo.
Alberta Vengrytė: Esate ilgametė LDS bendradarbė, stebėjote bei kūrėte institucijos vykdomus projektus, parodas, kultūros politikos formavimo iniciatyvas. Ar jaučiatės priklausanti kokiai nors vidinei Lietuvos dailininkų sąjungos bendruomenei? Organizacija turi daugiau nei 1500 narių visoje Lietuvoje – galbūt tiesiog esame viena milžiniška bendruomenė? Kaip manote, koks yra LDS narių priklausymo sąjungai bendravardiklis? Kaip jis keitėsi bėgant laikui?
Neringa Poškutė-Jukumienė: Savo darbą LDS Klaipėdos skyriuje bei LDS taryboje vertinu kaip didžiulę patirtį, naujas pažintis, svarų autoritetingą atstovavimą valstybinėse, miesto institucijose ir komisijose. Tačiau yra ir kita medalio pusė, kartais aptariama / apkalbama tik mažuose rateliuose, dėl kurios kartaistenka nurausti, patirti svetimą gėdą, dėl kurios kartaistenka nusivilti, pykti, riboti savo galimybes ir perspektyvas. Sudėtinga įvardinti bendravardiklį. Mums visiems jis skirtingas, tad, galbūt, nėra prasmės jo išskirti. Būdamas lyderiu, kuri terpę veikloms, sklaidai, tačiau šiandieninė bendruomenė yra visiškai kitokia nei buvo prieš 50, o gal net ir mažiau metų. Gajus išlieka „kalimas prie kryžiaus“ neleidžiant klysti, nebandant eiti kartu. Dažniausiai aplankantis jausmas šioje bendruomenėje - vienatvė, nes kiekvienas kaunasi už savo vietą po saule. Troškimas šviesti šviesiau, nei kiti atsispindės ir post-kvadrienalės kuluaruose.
Alberta Vengrytė: Pasikalbėkime apie galerijoje „Medūza“ formuojamą LDS Klaipėdos skyriaus bendruomenių kūrinių parodą. Ar galėtumėte praskleisti jos organizavimo užkulisius? Kaip Klaipėdos skyriaus bendruomenei sekėsi suvokti save kaip tokią? Galbūt net įvyko skilimų ar persigrupavimų? Kas formavo parodos koncepciją?
Neringa Poškutė-Jukumienė: Jau paminėjau, kad LDS Klaipėdos skyriaus bendruomenėje tik akvarelistų grupė pateikė kūrybinę iniciatyvą / pasiūlymą šių metų Kvadrienalei. Deja, grupė ne tokia stipri, kad viena pati galėtų atlaikyti visą jai tenkantį krūvį. Idėjoms išskleisti norėjosi turėti konkrečių darbų, kurios įtrauktume į kontekstą ir galėtume kalbėti žiūrovui platesniu temos diskursu. Žinodama kai kurių mūsų menininkų kūrybą, matydama kuo jie dalinasi socialiniuose tinkluose, po truputį dėliojau mintis ir neatsisakiau trupučio ironiško požiūrio.
Alberta Vengrytė: Pabaigai ir apibendrinimui, sugrįžkime prie bendruomenės sampratos, o greičiau – sampratų. Kokie požymiai ar kriterijai Jums pačiai leidžia suvokti bendruomenes kaip tokias? Turiu omenyje bendruomenę bendrąja [sic.] bei meno kūrybos prasme. Kaip kvadrienalės kuravimas keitė šį požiūrį?
Neringa Poškutė-Jukumienė: Bendruomenėms reikia lyderių. Jų dėka susiformuoja bendruomeniniai dariniai, kuriuos palaiko linkusieji šlietis, aktyvistai ir kiti neapsisprendę, tačiau stebintys, norintys būti drauge. Visas bendruomeninis stuburas tik jų, lyderių, dėka gali būti gyvas. Stimuliuojama ir motyvuojama bendruomenė gali daug, gali ne tik kurti, bet ir griauti. Tie nuotaikų ratai reikalingi, jie vyksta, jie keičia, ir nesvarbu į kokią pusę - viskas tik patirčiai ir tiems patiems laiko ratams. LDS Klaipėdos skyriaus parodoje Šv. Jono medūzos ir aštuonkojai yra nuoroda į mus pačius, kartais bestuburius, kartais slidžius, kartais šventus. Parodoje akcentuojami trys buriantys vienetai yra neatskiriama mūsų buitis ir šventovė - mūsų miestas - su pačiais geriausiais epitetais ir tik mums matomais atvykusiųjų suvaidintais vaidmenimis. O pas mus, į Klaipėdą, dažnai atvyksta grupėmis, nes taip pigiau... Jei tose grupėse yra bent vienas raumeningas, religingas ir gražus arba romantiškas - mūsų tikslas pasiektas, Klaipėda sveikina Vilnių. Toks tas mūsų horizontas...
Interviu parengė šiuolaikinio meno istorikė, meno kritikė Alberta Vengrytė
LDS Klaipėdos skyriaus ir „Klaipėdos galerijos“ bendruomenių ekspozicija bus pristatyta 2023 m. liepos 4 d. „Šv. Jono gatvės galerijos“ erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius).