top of page
Ieškoti

Paskelbta 15-osios Prahos kvadrienalės žiuri


PQ2019 Apdovanojimų ceremonija. Foto.JAN HROMADKO

Prahos kvadrienalė kiekvieną kartą pristato išskirtinius menininkus dviejose konkursinėse parodose: Šalių ir regionų parodoje bei Studentų parodoje. Geriausi iš jų įvertinami „Golden Triga“ apdovanojimu, kurį išrenka tarptautinė žiuri, sudaryta iš žymiausių scenografijos, architektūros ir spektaklio dizaino praktikų bei teoretikų. 2023 metų birželį vyksianti PQ taip pat apdovanos geriausią ekspoziciją pagrindiniu bei papildomais prizais.


Šių metų kvadrienalės komisijos nariai:


· D. Chase Angier – performanso kūrinių meno vadovė, kurianti ir dirbanti Niujorke. Angier yra šokio profesorė, dėsto kūrybines dirbtuves tarpdisciplinio meno kūrėjams.


· Serge von Arx – architektas ir scenografijos profesorius, Norvegijos teatro akademijos scenografijos katedros meno vadovas. 1998 m. pradėjo ilgametį bendradarbiavimą su režisieriumi Robertu Willsonu, sukurdami daugiau nei 50 pastatymų, parodų ir dizaino projektų. Šiuo metu gyvena ir dirba tarp Berlyno ir Olso dėstydamas, vesdamas dirbtuves ir dirbdamas kaip tarptautinis scenografas, dizaineris ir architektas. Tyrimuose orientuojasi į „performatyvią architektūrą“.


· Marianela Boán – viena svarbiausių ir tarptautiniu mastu geriausiai žinomų Kubos ir Lotynų Amerikos šiuolaikinio šokio choreografių. Ji yra dirbusi daugiau nei 50-yje šalių, jos darbai rodyti Europoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje. Boán yra sukūrusi per 60 choreografijų šokio pasirodymams, teatro pastatymams ir video kūriniams.


· Sven Jonke – vienas iš meninio kolektyvo „Numen / For Use“, dirbančio konceptualaus meno, scenografijos ir dizaino srityse, įkūrėjų.


· Sophie Jump – viena iš performanso atlikėjų „Seven Sisters Group“ kompanijos meno vadovų, tarptautiniu mastu geriausiai žinoma dėl įvietinto meno darbų. Sophie kuria teatro pastatymams ir performansams. 2013 m. įvertinta auksiniu medaliniu festsivalyje „World Stage Design“. Jos kūriniai 1999, 2003, 2007 ir 2011 metais buvo išrinkti atstovauti Jungtinę Karalystę Prahos kvadrienalės Šalių ir regionų ekspozicijose.


· Asiimwe Deborah Kawe – apdovanojimais įvertinta dramaturgė, prodiuserė ir atlikėja. Šiuo metu ji yra Tebere meno fondo gamybos meno vadovė ir Tarptautinio Kampala teatro festivalio meno vadovė.


· Rosane Muniz – jau daugiau nei keturis dešimtmečius dirba scenos menininke. Taip pat yra žurnalistė, tyrėja ir kuratorė, kuri specializuojasi kostiumo dizaino praktikoje ir teorijoje.

Daugiau apie žiuri anglų kalba galima paskaityti: https://pq.cz/pq-2023-info/pq-jury/


Vienas iš Šalių ir regionų ekspozicijos pretendentų į skiriamus apdovanojimus – Nacionalinis Lietuvos paviljonas, kurį organizuoja galerija „Arka“. Lietuvos kultūros tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamame projekte pristatoma menotyrininkės Raimondos Bitinaitės-Širvinskienės kuruojama kolekcija „Teatro navigacija: kas ten“. Tai – šešių scenografių – Sigitos Šimkūnaitės, Julijos Skuratovos, Neringos Keršulytės, Birutės Ukrinaitės, Barboros Šulniūtės ir Lauros Luišaitytės – kūrybos apžvalga.


Lietuvos nacionalinio paviljono sumanymas vystėsi atsispiriant nuo PQ23 pasiūlytos temos „Retas“ (angl. Rare), kuri siejama su pandemijos metu atsiradusiu pavojumi prarasti gyvą fizinį teatrą, kai jo praktika praretėjo ar dėl savo grupinių susibūrimų specifikos tapo komplikuota. Todėl paviljono ekspozicija referuoja besiformuojančią tradiciją spektaklius perkelti iš scenos į lauką, kur atviros performatyvios erdvės neriboja žiūrovų srauto, jų dalyvavimo spektaklyje, leidžia pasirinkti stebėjimo vietą, išlaikyti atstumą ir pažvelgti į pasakojimą per gamtos prizmę. Šios aplinkybės lėmė, kad gamtos motyvai ir mitologiniai siužetai tapo pagrindine parodos ašimi, siekiančia skleisti atvirą teatrą laisvai migruojančiame pasaulyje.


Svarstant nūdienos žmonijos ar tautos išlikimo klausimus, buvo atsigręžta į spektaklio Kuršių nerijoje „Laikas nė(e)rimui“ motyvą – archajinį baltų ženklą, simbolinę Pasaulio medžio, jungiančio Visatos dalis, formą – krikštą. Krikštas, kuris susiformavo iš pirmųjų baltų apeigų, turi ir kitų reikšmių: tai ir antkapinis paminklas, ir sakramentas nuplaunant nuodėmes, priimant naują tikėjimą. Plati simbolio reikšmė leidžia jungti laiko ir erdvės aspektus parodoje, sakralizuoja kūrybos procesą, atskleidžia pagarbą praeičiai, atminties reikšmę ateičiai ir grėsmių provokuojamą mirusio pasaulio ateities viziją. Pasitelkus pripažintus kūrėjus, architektus bei inžinierius, kuriama homogeninė scenografijos kompozicija, ženklinanti menininkų reakciją į grėsmingus dabarties įvykius. Lietuvos ekspozicijoje ateities teatras ir pasaulis pristatomas kaip atviras įvairioms kultūroms, idėjoms, kūrybos formoms, suartinantis skirtingus pasaulius, padedantis išsaugoti kūrybą ir žmogiškumą. Prasidėjęs tarsi pandemijos refleksija, šis sumanymas šiandienos fone atrodo kaip niekad aktualus.


Skulptūrinė krikštų kompozicija išplečiama pasitelkiant pastarųjų ketverių metų laikotarpiu atvirai erdvei sukurtų septynių spektaklių videodokumentacijas. Įrašuose žiūrovas gali stebėti skirtingų – Vilniaus mažojo, „Lėlės“, Klaipėdos muzikinio, Panevežio Juozo Miltinio ir Šeiko šokio – teatrų prisitaikymą prie naujų egzistencijos sąlygų, kurios kartu transformuoja ir scenos meno pratikas.

Comentarios


bottom of page