Birželio 7 d. Lietuvos dailininkų sąjungos projektų erdvėje (Vokiečių g. 2, Vilnius) pradeda veikti Pijaus Vaiciukevičiaus personalinė paroda „Pasroviui“.
Pasroviui
„Net geri plaukikai gali žūti pakliuvę į stiprias pakrantės sroves – dažnas atvejis, kad smarkiai iriantis į vieną pusę, krantas ne artėja, bet tolsta. Metodas, kurio siūloma imtis tokiu atveju, yra nesipriešinimas – tausojant jėgas ir tik vos ne vos laikantis ant vandens, leisti srovei nešti – net ir nutolusi į jūrą. ilgainiui ji turėtų vėl grįžti prie kranto.“ – K. Sabolius
Intuityvus ir kartu tarsi pasyvus judėjimas išreiškia mano, kaip stebėtojo, poziciją kasdienybėje bei kūryboje. Ją metaforiškai apibūdinu kaip tekėjimą pasroviui, o ši sąvoka tampa atspirties tašku, padedančiu „pasidavimą“ suprasti kaip aktyvų dalyvavimą, pasirinkimą. Įvardintas metodas seka paskui besivystančią tapybinę raišką drobės paviršiuje: skurdžią, plokščią, stokojančią spalvos ir konteksto. Tapyboje tarsi nutildau vaizdus – stengiuosi apvalyti juos nuo įprastų atpažįstamumo bruožų, kartu keisdamas ir to pačio vaizdo patyrimo sąlygas. Plonu dažų sluoksniu atsainiai padengtas drobės paviršius vaizdą uždaro vientisame, klaustrofobiškame miglos debesyje, kuriame masyvus Fabijoniškių daugiabutis virsta plona kartonine iškarpa.
Pasyvumas lemia raišką, kuri nors ir minimali, kasdienybę išvalo ir paverčia distiliuota tikrove, kurioje net menkiausia detalė gali lemti paveikslo turinį, priversti nustebti. Tapybos cikle „Pasroviui“ sąmoningai apsiriboju ne tik plokščia tapybine raiška, bet ir motyvų pasirinkimu, susitelkdamas ties monotoniškais miegamųjų rajonų fragmentais. Socialiniai peizažai verčia gilintis į kasdienybę, į dabarties momentą, kuriame žvilgsnis apsiriboja žmonių gyvenimo stebėjimu iš arti. Nors šie motyvai nėra „išraiškingi“, tačiau jie verčia priartėti prie neiškalbingos bei banalios kasdienybės, kuri suvokėją priveda į egzistencijos apmąstymą. Pertapyti vaizdai netenka apčiuopiamumo erdvėje ir tarsi ‘‘nepritampa‘‘ prie prasmės, kurios tikimasi. Tačiau nepritapimas daugiau nusako galimą regimo vaizdo daugialypumą. Įprastomis, kasdien praeinamomis ir nepastebimomis vietomis tapyboje pasitelkiu kaip įrankiu, kuriuo iš naujo sužadinamas sąmoningumas ir nusiteikimas patirti vidinę kaitą. Šalia atsirandantys peizažai verčia apsvarstyti suvokėjo sąmonėje jau įgytą vietos reikšmę, kuri tapyboje yra priversta keistis ar net stokoti vietos, kaip namų sąvokos. Tuštumoje pritrūksta vietos pasislėpti. Žvilgsnis atsitrenkia į pilką nuobodulio sieną, todėl žiūrovas paliekamas „išpildyti“ vaizdą pats.
Pijus Vaiciukevičius
Paroda veiks iki birželio 14 d.
Comments