top of page
Ieškoti

Užsienio reikalų ministerijoje atidaroma paroda „Gyvūnų gerovės metai“


2023 m. vasario 9 – gegužės 6 dienomis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje (J. Tumo-Vaižganto g. 2, Vilnius) veiks vizualaus meno paroda „Gyvūnų gerovės metai“. Apie autorius: Apie Agnės Šemberaitės kūrybą


Agnė Šemberaitė – žinoma Lietuvos šiuolaikinės keramikos kūrėj. Jos kūrybinis braižas platus ir įvairus – tai keraminiai objektai, instaliacijos, smulkioji skulptūrinė plastika, funkcionalūs kūriniai interjerui ir lauko erdvėms. Naudodama skirtingas keramines medžiagas – akmens masę, baltąjį molį, išraiškingas glazūras, menininkė į daugelį savo kūrinių įterpia ir puikiai įvaldytus grafinius elementus.


Piešinys, portretinis atvaizdas, papildantis trimates formas, suteikiantis joms platų asociacijų lauką – tai savitas ir išskirtinis A. Šemberaitės kūrybos bruožas. Pasak pačios menininkės, kadaise svajojusi apie grafikos meno studijas, savąjį pašaukimą ir plačias saviraiškos galimybes ji atrado keramikos mene. Tačiau prigimtinis polinkis į linijinę raišką anaiptol neliko kūrybos užribyje. Šiandien tai organiška ir atpažįstama A. Šemberaitės keramikos kūrinių ypatybė. Piešdama personažų veidus, ji savo herojams suteikia individualumo, pabrėžia subtilius nuotaikų, charakterio niuansus. O į darbų paviršių įterpdama ranka rašytą tekstą, menininkė kuria paslaptingą, romantišką ir kiek nostalgišką atmosferą, besisiejančią su intymiais dienoraščiais, laiškais, arba – su praeities kultūra ir bendravimo įpročiais.


Kitas svarbus A. Šemberaitės kūrybos aspektas – figūriniai atvaizdai, susiję su aktualia šiuolaikinės dailės tendencija, kurioje svarbus kūniškumas ir įvairiausi jo aspektai. Šiuo požiūriu menininkės skulptūrinė plastika nėra drastiška ar provokuojanti, jos herojai labiau atrodo atėję iš pasakų, sapnų ar mus supančios kasdienybės pasaulio ir dažnai nestokoja autobiografiškumo. Tarp mano keraminių – grafinių darbų personažų galima atrasti man artimus žmones: draugus, šeimos narius, įvairius kultinius herojus, kartais – visai nepažįstamus žmones iš laikraščių ar knygų puslapių, kurie į mano vaizduotę atklysta tarsi paslaptingi pranašai, nešantys užkoduotą žinią arba veikiantys tiesiog savo buvimu, sako A. Šemberaitė.


Žmogiškoji būtybė autorės kūryboje dažnai tampa daugiafigūrių kompozicijų dalimi. Figūra čia įterpiama į stilizuotą peizažą, taip sukuriant harmonijos, arba, atvirkščiai – įtampos pojūtį tarp personažo ir apibendrintų gamtos, mažosios architektūros elementų. Tačiau A. Šemberaitei visuomet pavyksta pasiekti minties ir plastinės išraiškos vienovės profesionaliai komponuojant, apjungiant skirtingus objektus, pasitelkiant kaskart vis kitą ritmą, mastelio santykį ir elementų išdėstymą erdvėje.


Menininkės vaizduojamos situacijos ir personažai, nepaisant tariamo žaismingumo ir nerūpestingumo, neretai yra archetipiniai, įvairiai atsikartojantys ir atpažįstami kiekvieno iš mūsų patirtyje. Tai vaikiškas džiugesys ir nemalonus baimės, nerimo virpulys, slapstymasis po kaukėmis ar drabužiais, maskuojant tikrąją tapatybę, dreifavimas negyvenamoje saloje ir instinktyvi apsaugos, pagalbos, artumo paieška. Interpretuodama žinomų pasakų siužetus, A. Šemberaitė apverčia jų reikšminius kodus, perdėlioja akcentus, „geruosius“ veikėjus paversdama pavojingais, o „bloguosius“ vaizduodama kaip vertus gailesčio ir užuojautos. Menininkės kūryboje pasaka tampa įrankiu suvaldyti savo vidinį pasaulį per susidūrimą su bauginančia, nepažįstama tikrove, būdu patirti ne tik šviesiąją, bet ir tamsiąją gyvenimo pusę. Baimės, pykčio, pavojaus jausmo sublimacija suteikia drąsos ir mažina įtampą susidūrus su bauginančia, nepažįstama tikrove. Taigi, A. Šemberaitė plėtoja psichoanalitinį ir drauge individualų požiūrį į žinomus naratyvus.


Dar vienas įdomus ir nuolat atsikartojantis autorės kūrybos veikėjas - siurrealistinis žmogaus ir įvairių gyvių kūnų hibridas. Kartais tai antropomorfizuoti gyvūnai, kartais - animalistinių bruožų įgijęs žmogus. Ypač įtaigiai A. Šemberaitė improvizuoja vabzdžių pasaulio tema. Tai fantastiniai drugiai, laumžirgiai, kurių kūnų paviršiuje komponuojami grafiniai atvaizdai, užrašai, portretai. Neretai moters figūros siluetas tarsi įkalinamas vabzdžio kūne, simboliškai pranašaujant gyvio transformaciją arba nurodant dvilypę jo prigimtį. Vabalai, vorai autorės kompozicijose baugiai žvilgčioja į žiūrovą išraiškingomis žmogaus akimis, tarsi užkeikti pasakų veikėjai. Arba susibūrę į didžiulį spiečių vabzdžiai pasirodo besą žmonės, įkalinti nariuotakojų kūneliuose... Vabzdžių prigimčiai būdingas metamorfozės stebuklas menininkės vaizduotėje įgyja egzistencinę prasmę, siejasi su mitais, fantastine literatūra ir filmais apie chimeras. Išraiškingi antropomorfinių hibridų siluetai asociuojasi ir Franczo Kafkos herojumi Gregoru Zamza, kaip žmogaus sielos mirties metafora. Kartu gyvūnų figūroms suteikdama žmogiškos prigimties elementų, menininkė parodo, jog gamtos dėsniams civilizacija vis dar tebepaklūsta, o tvarkos ir racionalumo iliuziją griauna pirmykščiai, iš protėvių paveldėti instinktai.


Dvilypiai A. Šemberaitės personažai intriguoja, stebina ir prikausto žiūrovo akis savo keistomis, netikėtomis formomis ir potekstėmis. Ko gero, jų paslaptis padėtų įminti paplitęs šiuolaikinių mokslininkų, analizuojančių senuosius žmonijos mitus požiūris: mitologiniame pasaulyje žmogus stebi savo paties aistras, nuotaikų svyravimus, laukines viliones, nežabotą seksualumą, jam patinka perimti gamtos galiomis pasižyminčių gyvūnų savybės ir jas stebėti savyje. Tokiu būdu gali pažvelgti į save kiekvieno iš šių sutvėrimų akimis...


Menotyrininkė Kristina Stančienė


Realybės ir fantazijos pradų susijungimas Artūro Braziūno tapyboje


Dailininkas Artūras Braziūnas (g. 1970, Vilniuje) atstovauja Lietuvos viduriniajai profesionalių tapytojų kartai. Mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje, Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Autorius kūryboje nuosekliai vysto romantinio siurrealizmo stilių, o kūrybinius užmojus įgyvendina plataus žanrinio diapazono (figūratyviniai peizažai, natiurmortai, animalistiniai paveikslai, žmonių portretai, abstrakčios ir pusiau abstrakčios kompozicijos) paveiksluose.


Studijuodamas tapybą Vilniaus dailės akademijoje, autorius patyrė ryškias menines įtakas iš žymių Lietuvos menininkų – Povilo Ričardo Vaitiekūno, Šarūno Saukos, Leonardo Gutausko, Kosto Dereškevičiaus ir kt. Prie kūrybos pasaulėžiūros evoliucijos prisidėjo ir lūžio metai, santvarkos kaita. Pastarasis veiksnys paženklino A. Braziūno kūrybą idealistine menine pasaulėžiūra, romantizuotu žvilgsniu į jį supančią aplinką bei šviesaus, sodraus kolorito paieškomis.


A. Braziūno kūryboje gausu pasikartojančių, tačiau kaskart vis kitame vaidmenyje pasirodančių veikėjų. Jau chrestomatiniu kūrybos elementu tapusios avys – sužmogintos, žiūrovo žvilgsnį sukaustančios išraiškingomis, vaikiškai smalsiomis akimis. Pavieniui ar grupelėse, įvairiais rakursais stovinčios avys sykiu tampa tarpininkės tarp dailininko žvilgsnio ir žiūrovo, pasijuntame esantys ne tik stebėtojai, bet ir stebimi.


Išskirtinę vietą dailininko kūryboje užima peizažo žanras, balansuojantis tarp abstrakcijos žanro ir dekoratyvios scenografijos pavidalo. Subjektyviai interpretuojamuose dailininko gamtovaizdžiuose fragmentiškai mainosi hiperrealistiškai nutapyti gamtos motyvai bei pastoziški, tekstūriškai ir reljefiškai turtingi tapybiniai plotai su puošniais, dekoratyviais elementais, pvz.: danguje inkrustuotais žvilgančiais perlais, pabirusiais brangakmeniais ar akis primenančiomis uogomis. Tokia, pusiau figūratyvi, pusiau abstrahuota, peizažo plėtotė A. Braziūno drobėse nukelia žiūrovą į tarpinę, metafizinę, fiktyvią erdvę, tuo tarpu šiltų ir šaltų tonų sąskambiai įkūnija vizualią takoskyrą tarp gyvosios ir negyvosios gamtos.


Tradicinei molbertinei tapybai priskiriamas natiurmorto žanras A. Braziūno kūryboje taip pat šiuolaikiškai konceptualizuojamas. Vaizduojami augaliniai motyvai apsupami sąlygine, dekoratyvia aplinka, susikoncentruojant ne į objektyvų realybės perteikimą, o post-impresionistiškai modifikuojant gyvosios gamtos koloritą bei formas. Išskirtinio paminėjimo verti klasikine tapybos maniera nutapyti natiurmortai, primenantys viduramžių ir renesanso laikų meną. Vizualiai įtaigūs paveikslai nors ir vaizduoja negyvąją gamtą (sumedžiotus gyvūnus, nuskintus vaisius, uogas ir kt.) yra itin gyvybingi dėka turtingo kolorito, preciziško dėmesio detalėms bei koncentruoto apšvietimo.


Naujausiuose A. Braziūno paveiksluose įsivyrauja dar minimalistiškesnės kompozicijos, sąlygiškesnis ir nuosaikesnis motyvų vaizdavimas, abstrakčiai geometrinių formų varijuotės, idėjiniu požiūriu – daugiau vietos tenka fantazijai, fantasmagorijai, daugėja kosminių motyvų (planetos, krateriai, neatpažinti kosminiai objektai).


Romantiškai siurrealistiška A. Braziūno kūryba Lietuvos meno kontekste išsiskiria netikėtomis realybės ir fantazijos jungtimis, dekoratyvia ir kruopščia tapybos maniera, figūratyvumo ir abstrakcijos samplaika bei aiškiai artikuliuotais personažais. Menininkas sugeba suderinti tradicinius molbertinės tapybos principus ir atverti savitą, modernų, aktualų tapytojo žvilgsnį.


Menotyrininkė Agota Bričkutė



Natalie Levkovska


„Natalie laisvai jaučiasi ir kurdama figūratyvinius kūrinius, nevengia eksperimentuoti. Figūratyviniai darbai nėra tipiški dabartiniame lietuvių tapybos kontekste. Jos paveikslų tematika neretai aprėpia gamtos objektus ir architektūros detales, ir kasdienybės procesus, supindama natūrinį tikslumą, siužetinę intryga ir fantazijas. Menininkė nesibodi ilgai medituoti ties augalų, medžių šaknų, ornamentų etc. grožiu, panaudodama tapybos priemones ar tiesiog piešdama. Jos kūriniai pasižymi ir animaciniu patrauklumu, tačiau nėra bukai literatūriški ar iliustratyvūs. Pristatydama šiuolaikinio gyvenimo kasdienybės siužetus autorė nevengia ir nuogo kūno, įvairių jo rakursų.“



Menotyrininkė Saulė Mažeikaitė –Teiberė

Parodos kuratorius Linas Liandzbergis

Parodą organizuoja Lietuvos dailininkų sąjunga


Comments


bottom of page