Parodą sudaro 20 paveikslų, sukurtų 2020‒2023 m. Kažkada Vidas Poškus, aptardamas mano kelis darbus iš bendros parodos, kurioje prieš keliolika metų dalyvavau, užsiminė, kad „paveikslai, sukurti dienoraštiniu principu, retai turi išliekamąją vertę“ (citata netiksli). Paukščiukai čiulbėdami greičiausiai mažai suka galvą dėl savo giesmių išliekamosios vertės. Bet mes, žmonės, mes sukam. Svarbu tos galvos nenusisukti ir nenusilaužti sprando.
Nežinau, kiek dienoraštinio principo yra mano kūryboje, bet, kad jau nuo to pradėjau, tikriausiai jo esama. Kaip gyvenu, taip ir dirbu. Man paveikslas – kaip mažas langas ar durys į kitokį pasaulį, kuriame norisi gyventi, į kurį norisi pabėgti nuo išorinio triukšmo.
Retai turiu išankstinę temą darbų ciklui – kiekvieną lipdau atskirai. Bet kaip žmonių charakteriai, kokie lietuviški peizažai ar, pavyzdžiui, miestai – Vilnius ar Paryžius – jie, paveikslai, kartu, man atrodo, sudaro vientisą vaizdą ir, nori ar nenori, nuoseklumo ir autentikos turi. Kaip vaikai būna panašūs į tėvus, taip kūriniai pasako šį tą apie savo „tėvą“ ar „motiną“.
Mano mėgiami motyvai dažniausiai yra susiję su gamta, žmogaus vieta joje, jo santykiu su aplinka. Žmonių, tiesa, piešti nemėgstu. Tapau medžius, lauką, vandenį, gėles. Įterpiu daiktus iš aplinkos, kurie prašosi įšokti į paveikslą. Ieškau spalvų ir erdvės santykio, vaizdinės pusiausvyros.
Paroda Vilkamirgės galerijoje (Vienuolyno g.14, Ukmergė) veiks š. m. gegužės 10–birželio 10 dienomis. Galerija pirmadieniais–ketvirtadieniais atidaryta 9–17 val., penktadieniais – 9–15:45 val.
Comments