Gimiau Vilniuje 1981m būdama, Vilniaus S. Nėries vidurinės mokyklos trečios klasės mokinė lankiau dailės būrelį, o nuo 1997 m. iki 2001 m. vaikų ir jaunimo studiją „Dailės kalba“. Nuo 2001–2005 m. mokiausi Vilniaus dailės akademijoje. Studijavau pas dėstytojus: A.Šaltenį, K.Daraškevičių, A.Kurą. Nuo 2004 metų dalyvauju parodose kartu su profesonaliais menininkais. Esu surengusi 15 personalinių parodų Vilniuje, Molėtuose, Kupiškyje, Ukmergėje. Dalyvauju tarptautinuose pleneruose bei parodose. Glaudūs ryšiai siejiu su Danijos tapytojais. Kūryba tai neišsemiamos galimybės savęs ieškoti ir realizuoti. Savo kūryboje aš ieškau tokių objektų, kurie man yra priimtini tam tikrais gyvenimo etapais. Žmogus yra toks sutvėrimas, kuris nuolat ieško kažko naujo, tuo pačiu randa ir praranda. Ne išimtis ir mano kūryba. Joje svarbų vaidmenį vaidina subjektyviai interpretuojama praeitis ir ją supanti aplinka. Didelę įtaką tam padarė Arvydas Šaltenis.
***
„Jos ,,interjero portretuose” ( XIX a. itin populiarus tapybos žanras, pranc. Interior portrait) laikas virsta tingia, mieguista būsena. Visa kuriama paveikslo tikrovė binariška - antikvarinių baldų interjeruose įsispraudusi kokia nors šiuolaikiška detalė, ji teatrališka, tarsi scena, kurioje netrukus prasidės gyvenimo spektaklis… Tapyboje žmonės ir gyvūnai vaidina antraplanį vaidmenį ,paveiksluose istorijas ,,pasakoja” interjeras: baldai, langai, užuolaidos, veidrodžiai, gėlių vazonai … Ir tie pasakojimai prilygsta romanui apie meilę ir kančią, svajones, ilgesį, laimės akimirkas... Tačiau nemažiau jie “pasakoja” ir apie pačią tapybą. Visų pirmą, Aistė jaučia spalvą ir jos nebijo,puikiai susitvarko su ja, spręsdama tapybinio potėpio problemas. Interjerai skendi sodraus kolorit šviesose. Būtent spalvos “jėga” ir patraukia jos paveiksluose, po to tik šviesotamsa... ir paskiausiai – siužetas”- anot menotyrininkės Jolitos Mieželaitienės : užeini į tuos interjerų paveikslus ir pasilieki… “