ALEKSANDRO OSTAŠENKOVO PARODA „BŪTIES METAFORA“

2026 m. spalio 9 d., penktadienį, 17.00 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma Aleksandro Ostašenkovo paroda „Būties metafora“. Paroda veiks iki lapkričio 7 d.

APIE PARODĄ

Aleksandro Ostašenkovo parodoje „Būties metafora“ pristatomi šeši fotografijų ciklai, apimantys 1968–2026 m. kūrybą: „Neįvardyto laiko portretas“ (1968–2024), „Kitas krantas“ (1976–2004), „Kelias į atmintį“ (1974–2024), „Būsenos“ (1981–2015), „Mirties sodas“ (2002–2008) ir „Mano miestas“ (2002–2026).

Skirtingais laikotarpiais sukurtus darbus sieja žmogaus būties laikinumo, atminties ir praradimo temos. Portretuose, miesto erdvėse, peizažuose ir kasdienybės detalėse fotografas ieško vidinių išgyvenimų atspindžių, stebi laiko paliekamas žymes. Šį kūrybos lauką atveria ir apie atskirus ciklus rašiusių autorių mintys.

„NEĮVARDYTO LAIKO PORTRETAS“ (1968–2024)

„Fotografą traukia žmonės, kupini nerimo ir kūrybinės aistros, jis sugeba įamžinti susikaupimo akimirką. A. Ostašenkovas mėgsta stambų planą ir neutralų foną, išryškina veido formą ir, svarbiausia, sugeba perteikti fotografuojamojo dvasinę būseną.“

Algirdas Gaižutis, „Ateinantys“, „Literatūra ir menas“, 1978 m.

„KELIAS Į ATMINTĮ“ (1974–2024)

„Ostašenkovo fotografijos yra filosofiškai poetiškos. Jis jaučia ir suvokia, kad vanduo ir dangus, žemė ir žmogaus oda turi savo struktūrą: vanduo raibuliuoja, dangus sklaido debesis, žemė priima pavargusias pėdas, o oda – prisilietimus.“

Gintautas Mažeikis, „Ilgas kelias į svetimą atmintį. Aleksandro Ostašenkovo meninė fotografija“.

„KITAS KRANTAS“ (1976–2004)

„A. Ostašenkovas turi savo nepakartojamą stilių, turi stiprų estetinio grakštumo ir saiko jausmą, o drauge – itin subtilią būties dramatizmo pagavą. A. Ostašenkovas yra gyvenimo trapumo, praeinamumo, nepataisomų praradimų, nostalgiškos įtampos poetas. Skaudžios tiesos apie Gyvenimą ir Žmogų reiškėjas…“

Dalia Striogaitė, „Aleksandro Ostašenkovo „Prisiminimai““, „Šiaulių naujienos“, 1992 m.

„BŪSENOS“ (1981–2015)

„Tokia fotografija yra tartum menama tylos erdvė, kurioje, paties autoriaus teigimu, gimsta prasmė. Ostašenkovo darbuose minimalus pokytis, dažnai nepastebimas kasdienybėje, egzistencinėje plotmėje perteikia visą būties ir jos laikinumo esmę. Pastaroji gali sutilpti, pavyzdžiui, vos įžvelgiamame natūralaus apšvietimo pasikeitime – medžių lapiją nušvietusi saulės šviesa tampa neįvardijama, neapčiuopiama ir kaip tik dėl to pačia gryniausia būties išraiška…“

Tomas Pabedinskas, „Laiko tėkmė“, „Krantai“, 2016 m.

„MIRTIES SODAS“ (2002–2008)

„Autorius nemoko, kaip žvelgti į mirtį. Kas yra mirtis? Tai tik slenkantis nežinia kuria kryptimi slenkstis. Tai tik perėja. Tai tik prabilusi savo raiška paslaptis. Galbūt autoriaus kvietimu užsukime ir trumpam pabūkime šio mirties sodo rimtyje, išraiškingoje mirties sodo šviesumoje…“

Jurgis Dieliautas, „Kultūros kontekstai: filosofija, menas, ugdymas“, 2009 m.

„MANO MIESTAS“ (2002–2026)

„Ostašenkovas eina fotografuoti miesto tada, kai jis skendi rūke. Rūkas ne tik minkština, bet ir paslepia. Jeigu paslepia, tai kam? Tam, kad liktų tai, kas sunkiau apčiuopiama, kad miesto garsai netrukdytų išgirsti būties tylą.“

Agnė Narušytė, „Po Aleksandro Ostašenkovo miestą“, fotografijų knyga „Mano miestas“, 2006 m.

_

Parodos rengėjai: Šiaulių dailės galerija ir Vizualiojo meno kūrėjų asociacija