Balandžio 10 d. 15 val. Žurnalistų namuose, Jogailos 11, atidaroma Alfonso Čepausko netradicinė Žurnalinės grafikos paroda.
Alfonsas Čepauskas, dirbdamas periodinės spaudos leidyklose, bendradarbiavo su įvairių žurnalų redakcijomis. Iliustruodamas vengė pažodinio literatūros kūrinio atpasakojimo vaizdais, todėl ypač pravertė jo sugebėjimas apibendrinti ir interpretuoti besivystančią kūrinio fabulą. Dailininkas meistriškai pabrėždavo svarbiausius vaizdo elementus, varijuodamas skirtingais masteliais ir planais. Iliustruodamas Sauliaus Rimkaus apsakymą „Palatoje“ jis pasirinko komponavimo būdą ir piešinio stilizaciją, artimą senųjų civilizacijų – Egipto, Šumerų kūrybai: siluetiškai pavaizduota moters figūra, išskirta dydžiu ir ekspresyviu rituališku gestu, suformuoja grafinio reginio centrą. Kitoks žmogaus ir aplinkos santykis perteiktas psichologinėje iliustruotoje Juozo Apučio apysakoje „Pirmosios nuodėmės prisiminimas“. Čia pagrindinė herojė pavaizduota pirmojo plano pakraštyje, o jai už nugaros sukasi prisiminimų kaleidoskopas. Ypač įtaigiai per vizualinę metaforą gyvenimo tema įprasminta Inezos Juzefos Janonytės apsakymo „Tėkmėje“ iliustracijoje. Kompozicijos centre pavaizduotas žmogus, ant kurio pečių, lyg milžiniškas pastatas gula kasdienybės rūpesčiai.
Čepausko iliustracijose galima įžvelgti oparto stilistikos atgarsių (Vytautas Sirijos Gira. „Kontinente vėl žaibuoja“), futurizmo elementų (Algimantas Paltarokas. „Išdidusis“) bei nuoširdų liaudies raižinio tradicijos paprastumą (Gražina Kundrotaitė. „Marius“). Meninę išraišką diktavo ir emocinės novelių intonacijos. Nostalgiška nuotaika dvelkia Vytauto Rimkevičiaus „Vėlyva nuodėmė“, Dalios Zitos Urnevičiūtės „Spalvoti Algytės sapnai“, įprasminti poetinėmis vaizdų metaforomis.
Nemažai iliustracijų Čepauskas sukūrė žurnalui „Žemės ūkis“. Šiame leidinyje buvo spausdinama ne grožinė literatūra, bet straipsniai socialinėmis, darbo santykių temomis. Iliustruoti tokius tekstus nebuvo lengva, nes juose pateikiami samprotavimai neretai būdavo migloti, todėl daug pastangų prireikdavo išgryninant autoriaus mintis ir jas įvelkant į vaizdinį pavidalą. Prie straipsnio su pavadinimu „Ar mokame bendrauti?“ jis pavaizdavo du žmones, paduodančius vienas kitam ranką. Didesnis galvosūkis dailininkui teko perteikiant dilemą, gvildenamą straipsnyje „Tarp pagyrimo ir kritikos“. Čia jis pavaizdavo už stalo sėdintį susimąsčiusį vyrą, žiūrintį į priešais stovinčias svarstyklių lėkšteles. Dar originaliau surežisuota scena, iliustruojanti polemiką „Kaip priimti fermos vedėją“: kompozicijos centre matome kvadratinį sietelį ir ties juo palinkusius žmones, kurie susikaupę sijoja pelus nuo grūdų. Panaudodamas liaudiškas patarles, priežodžių reikšmes, dailininkas gerokai atgaivindavo sausus, valdiškus tekstus ir jų siaurai problematikai suteikdavo bendražmogišką, neprarandantį aktualumo turinį.
Dailėtyrininkė Gražina Gurnevičiūtė
POST SCRIPTUM
Dabar, kai sėdžiu su savo „95 metų turtu ir vartau gyvenimo puslapius“, kyla jaunystės reminiscencijos. 1962 m. Kaune baigęs KTDT (dabar J. Vienožinskio fakultetas) ir įsigijęs Poligrafijos dailininko specialybę atvykau į Vilnių ir pradėjau dirbti „Mokslo ir technikos“ žurnalo redakcijoje meno redaktoriaus pareigose. Pagrindinis darbas – maketo sudarymas. Tačiau nupiešiau daug žurnalo iliustracijų ir keliasdešimt viršelių. Meno redaktoriaus darbas man patiko, nors reikėjo laviruoti tarp įvairių nuomonių ir pageidavimų. Už „Mokslo ir technikos“ žurnalo apipavidalinimą buvau apdovanotas Sąjunginio spaudos komiteto trečio laipsnio diplomu ir LŪLP bronzos medaliu. Po dešimties metų perėjau į „Mūsų sodų“ redakciją. Čia vyravo šilta atmosfera, jaukios temos apie sodus, vaisius, gėles ir kitas žemės gėrybes.
Mezgėsi pažintys. Švyturio“, „Jaunimo gretų“, „Moksleivio“ „Žemės ūkio“ ir kitų žurnalų literatūriniams, teoriniams, poezijos kūriniams, sukūriau daug iliustracijų. Pradėjęs maketuoti „Statybos ir architektūros“ žurnalą, sukūriau seriją originalių viršelių įpiešdamas architektūros fragmentų kompozicijas, įterpdamas netikėtų elementų, detalių, objektų, sufantazuotų statinių vaizdų. Keletą viršelių sukūriau ir „Žemės ūkio“ „Kooperatininko“ žurnalams.. Žurnalinė kūryba buvo tartum „tramplinas“ pradėti kurti mažąją ir lakštinę grafiką, asambliažus, fotokoliažus, skulptūras, instaliacijas bei imantis kitų dailės žanrų, kurie išplėtė mano kūrybos diapazoną. Šioje parodoje eksponuojama įvairi žurnalinė kūryba yra tik maža dalis. Visa ji prieš daugelį metų pasklido tūkstančiais egzempliorių ir pasiekė skaitytojus. Dabar ji gyvena archyvuose ir kartais iškyla – tartum jaunystės metų memuarai.