Monika Žaltauskaitė-Grašienė © LDS
Monikos Žaltauskaitės-Grašienės konceptualusis kūrybos pradas glūdi tekstilės filosofijoje. Jos kūriniuose atsiveria įvairūs praregėjimai ir patirtys, susipina skirtingos temos ir aliuzijos, tačiau tekstilė visuomet yra pirminis kūrybos impulsas – tai nugramzdinantis į mitines ir istorines gilumas, tai išryškinantis kintančią dabarties gyvenimo tekstūrą. Tekstilė daugiau nei tik moteriškosios kūrybos aktas ir išmanioji siūlų technologija. Kaip nuaustas tekstas ji savo raštuose koduoja sąmonės vaizdinius ir intymius pasakojimus, o kaip kūną gaubiantis audeklas – aktyvuoja materialios būties ir tapatybės metaforas.
Audeklas, apdangalas, drapana, draperija, klostė – Monikos Žaltės kūrybos personažai, nuolat „mėtantys pėdas“, nutrindami aiškias tekstiliškumo ribas ir įspausdami konceptualumo pėdsakus. Tekstiliškumas yra daugiau nei tik tekstilė. Tai bet kokio būtiškojo fenomeno pagrindas. Jis įvairiai įprasminamas menininkės kūryboje, pasitelkiant fotografijos, skulptūros, instaliacijos pavidalus, įterpiančius menininkę į tarpdisciplininio meno audinį.
„Materiją suvokiu kaip esamą ir įsivaizduojamą būseną. Net ir senas tarmiškas žodis materiolas, rankų darbo audinys, apibūdina tekstilę, į kurią sudėti moterų gyvenimo patyrimai ir įsivaizdavimai. Tekstilė – viena seniausių žmonijos medžiaginių kalbos formų, kuriose užkoduotas visas pasaulio suvokimas. Ir kuo įvairesnes jos raiškos formas tyrinėju skirtingose gyvenimo plotmėse, tuo daugiau galiu prisiliesti prie pamatinių būties dalykų“, – sako Monika Žaltė.
Pavieniuose jos kūriniuose ir darbų cikluose – „Geros kloties“ (2020), „Karalienės drapanos“ (2016), „Besišypsanti“ (2016), Marijos drapanos“ (2015), „Penelopės skraistė“ (2013) – nuvilnija kloties, apkloto ir užkloto motyvai, kurie tapo nepaliaujamu meninių prasmių klostymo procesu, apimančiu ir kultūros istoriją, ir dabarties nuorodas. Ariadnės siūlas, Penelopės apdangalas, švč. Marijos skraistė atskleidžia amžinus siūlo ir audinio slėpinius, kurie atsiveria asmeninių išgyvenimų ir patirčių akimirkomis. Tačiau Monikos kūryboje subtiliai užkoduota ir tai, kad dabarties būsenas gaubiantys šydai (apdangstyti daiktai, „įpakuoti“ fasadai, sterilios dekoracijos) – ne mažiau iškalbingos draperijos, atspindinčios mus gaubiančio nepatvarumo, laikinumo, iliuziškumo jausenas, žadinančias vidinį atminties bangavimą.
Menininkės kūrybai būdingas tekstualumas (audinys, lot. textum), audžiamas iš siūlų, tačiau pereinantis į intymių moteriškųjų pasaulių audinius. Kūriniuose „Skladukas“ (2009), „Nastutės butas“ (2011)“ ir kituose autorė įprasmino kasdienio gyvenimo pasakojimus, kviesdama jo tekstūrose pamatyti gelmę. Išskirtini ir kūrybine partneryste pagrįsti bei viešose erdvėse įgyvendinti jos meno projektai – „Artumas“ (2010), „Kvėpavimas“ (2010), „Atminties audeklas” (2018), pateikę egzistencinių ir bendruomeninių prasmių audinius.
Žvelgiant į šiuolaikišką Monikos Žaltės kūrybos stilistiką, nereikėtų apsigauti. Jos užnugaryje – ypatingos meistrystės reikalaujanti žakardinio audimo technika. Ji padeda sukurti estetinį įspūdį. Tekstilės medija turi savyje daug potencialių poteksčių: naujausiuose kūriniuose menininkė apmąsto archajiškos moteriškosios audimo technikos sąryšį su kompiuterinėmis technologijomis, pažymėdama, kad binarinė skaitmeninė „pikselių sistema jau seniai buvo užkoduota rištinėje kiliminių mazgų jungimo sistemoje. Ir pats raštas, sukuriamas tekstilėje, yra kodas, o kodais grindžiamos ir šiuolaikinės skaitmeninės sistemos“. Vizualinę jos kūrybos raišką grindžia kompiuterinio žakardinio audimo principai, kurie reikalauja ir matematinio skaičiavimo, ir daugiasluoksnio erdvinio-tinklinio suvokimo.
Monika Žaltauskaitė-Grašienė yra viena ryškiausių Kauno menininkių, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto, docentė, Tekstilės katedros vedėja, Kauno bienalės kūrėja, valdybos narė, surengusi per 20 personalinių parodų. Ji taip pat tarptautiniu mastu įvertinta menininkė, kūrybingai plečianti tekstilės meno ribas. Reikšmingą jos pasirodymą Saatchi galerijoje 2015 m. lydėjo dalyvavimas Whitworth meno galerijoje Mančesteryje surengtoje parodoje „Art_textiles“ (2015). Jos kūriniai, eksponuojami šiuolaikinio meno ir tekstilės meno renginiuose, yra sulaukę didelio susidomėjimo ir apdovanojimų. Iš gilaus tekstilės pažinimo, iš tradicijos ir dabarties jutimo gimstančios jos kūrybinės idėjos, regis, nesiliauja banguoti, klostuotis, klotis, pačią tekstilę paversdamos kūrybos ir mąstymo medija.
Menotyrininkė, VDA KF Humanitarinių mokslų katedros docentė Odeta Žukauskienė, 2021 m.