Naujausias žurnalas Dailė/Art jau čia!

Naujausią žurnalą Dailė/Art jau galima rasti www.artseria.lt ir Lietuvos dailininkų sąjungos galerijose

Meno patirtis kartais pasiekia tai, ko neaprėpia nei racionalios teorijos, nei moksliniai aiškinimai, – tylų poetinį mitinį klodą, kuriame pasaulis dar nėra padalytas į subjektą ir objektą. Šiame „Dailės“ numeryje apie tokio pasaulio atsivėrimą pastebi filosofas Algis Mickūnas. Ingos ir Almos Laužonyčių kalbinamas, jis primena: menininkas čia nėra vien kūrėjas – jis tampa kosminio kūrimosi tęsiniu.

„Mitas galioja tol, kol juo tikintieji gyvena pagal jo nuostatas“, – sako Mickūnas. Gintautas Mažeikis tą patį svarsto kitaip: gyventi mitu – vadinasi, kartu su juo arti, medžioti ir vaikus gimdyti. Jo „Lilimų knygų“ triksteriškas mitas – gyvas, takus, atsisakantis suakmenėti.

Kaip mitas gyvena Roberto Bluj drobėse, pasakojama Austėjos Mikuckytės interviu. Tapytojas atveria skaitytojui savo ateljė ir kūrybinius ieškojimus, kaip vaizduoti žmogų iki nuopuolio, kol dar nebuvo suvalgytas simbolinis obuolys ir neprarasta pirminė gryno buvimo laisvė. Antikiniai mitai jo drobėse tampa ne vien citatomis: perkelti į mūsų laiką, jie kelia klausimą, kokius mitus apie kūną kuria šiuolaikinė visuomenė.

Visuomenės reakcijas į akto meną Rūta Paitian tyrinėja kalbindama fotografus, skulptorius, tapytojus ir pozuotojus. Nuogas kūnas mene tampa vieta, kur susikerta asmeninė patirtis, žvilgsnio politika ir socialiniai kontekstai. Skulptorius Mykolas Sauka formuluoja provokaciją: „Reikėtų sulaužyti tabu ir nuvilti lūkestį. Tai būtų laimėjimas.“

„Rytojaus dizaino“ rubrikoje dizainerė Eglė Počiuipatė klausia, ar naujumas nėra dar vienas mitas – blizgantis pažadas su žvaigždute, po kuria slepiasi išlygos.

Vaidilutės Brazauskaitės tekstas primena, kad kai kurie mitai veikia tyliai ir ilgai. Vilučių menininkų dinastija liudija, kad šeimos, tradicijos ir sielų bendrystės mitai per kartas ne blėsta, o stiprėja.

Mitas atsiveria ne vien klausantis, bet ir išgyvenant. Juvelyrė ir mentorė Rasa Jundulaitė, kalbinama Vaivos Monikos Lanskoronskytės, į mitus ir pasakas žvelgia ne kaip į vaikų pasaulio likučius, o kaip į patirtis, kurias reikia išgyventi – ne vien perskaityti.