Nijolės Kudirkos fotografijų paroda galerijoje „Meno parkas“

Spalio 8 d., ketvirtadienį, 18 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) atidaroma menininkės Nijolės Kudirkos fotografijų paroda.

Nijolės Kudirkos kūryba yra egzistencinė meditacija apie tos vietos ir to laiko, kuriame kadaise buvai ar dar būsi – o gal ir nebūsi – pojūtį – apie tą jausmą – tą vienintelį jausmą – kai akimirka tampa amžinybe – kai daugiau nebėra laiko – kai jo tiesiog nėra – kai debesys sustoja – ir tuo pat metu be garso juda tyloje – kai fotoaparatas užfiksuoja vaizdą – vienintelį viso visatoj  begalinėj – kai nebelieka minčių – kai atmintis patampa amžinybe – kai nebelieka skausmo ir priešmirtinė karštinė daugiau nebekamuoja – kai nėra nei spalvų – melodijų – nei triukšmo – nei tylos – kada pranyksta ilgesys tos rojaus tobulybės – tos nesvietiškos šventos gamtos – kai begalinė kelionė simboliškai sustoja – kai danguje daugybė saulių – tada, kai viskas vyksta – kai žvaigždės žybsi tarsi Kalėdų eglutė per  Paskutinę Leonardo vakarienę – Nijolės paveiksluose nėra žmonių – nauja pasaulio tvarka be žmonių – nereikia  jų – nei jų veidų – nei jų kančių – nei jų džiaugsmų – tik valtis, pamiršta vandenyno pakrantėje – tėvynė palikta – šešių metukų būdama – žiaurus nusivylimas žmonija, jos žiaurumu, melu ir veidmainyste – ankstyvoje vaikystėje – gyvenimas kaip amžina tremtis – begalinė kelionė – o gal bėgimas nuo savęs – nuo savo paslapties – ar nuo nežinomybės – nuo karo – nuo bombų, nuo sirenų, nuo siaubo ir žudynių – prisiminimai – gal taip ir buvo, o gal ir ne – dialektikos nėra ir niekada nebuvo – tremtis kaip išeitis, o praeitis kaip ateitis – ar tik gamta yra tikra ir nekalta, didinga ir rūsti – ji nekaltina ir neteisia – moralės joje nėra – deja, ji ne mama – begalinės Nijolės jūros panoramos – o uolos ir kalnai pavirsta milžinais, gal protėviais, gal dvasiomis – o gal vergais – kai debesys tarsi mintys plaukia ir klaidžioja savo miglose – o gal ir mūsų širdyse – kai medžių atspindžiai žvelgia iš vandens – taip tyliai į tave – net pamiršti tą vardą – kai čiurlenantis upelis, o gal Čiurlionis, šneka tau raminančia šnekta – o akmenys ir rudens lapai žaidžia su šviesa ir to vandens srove – primindami Monet tvenkinius ar tuos Tarkovskio filmus, kuriuose kamera juda lėtai, bet užtikrintai – stebi visur ir viską – visada – tarsi ta dieviškoji akis, kuri mato viską – triptikas – trys kvadratai – tai šventoji panorama – Šviesa – Šviesa – Šviesa ir vien Šviesa – ten viešpatauja – jos giminės: šešėlis – tamsa ir prieblanda visai šalia – ten, kur balti nekalti pušynai – baltu krauju  kraujuoja...

- Julius Ludavičius

Nijolės Kudirkos kūrybos centre – vietos ir laiko pojūtis. Menininkę ypač domina tropikų šviesa, ji daug keliavo Pietų Amerikoje bei kituose tropiniuose kraštovaizdžiuose. Tam tikros šviesos kuriama atmosfera nuolat kinta, o menininkė siekia užfiksuoti konkrečios, nepakartojamos akimirkos nuotaiką. Jos kūriniai tęsia ilgą vaizduojamojo meno tradiciją, susijusią su idealaus, nepaliesto kraštovaizdžio vaizdavimu. Jie labiau siejasi su atmintimi nei su tikrove, o tai atspindi vieną esminių fotografijos medijos savybių. Menininkės fotografijose atsiskleidžia ilgesys praeičiai ir kartu siekis peržengti laiko ribas, priartėti prie pirmapradės tikrovės, siejamos su Žemiškojo Rojaus idėja. Šis jautrumas gali būti susijęs su menininkės tremties patirtimi ir giliai įsišaknijusia prarastų namų atmintimi. Panoraminis formatas išplečia regėjimo lauką, leidžia atskleisti pasikartojančios temos variacijas ir kitaip organizuoja vaizdinę erdvę.

Nijolė Kudirka, lietuvių kilmės fotografė, gyvena ir kuria Niujorke. Kūrybinį kelią ji pradėjo nuo skulptūros ir tapybos, o vėliau pasirinko fotografiją. Jeilio universitete įgijusi psichologijos daktaro laipsnį, ji studijavo Niujorko „Studio School“, Vizualiųjų menų mokykloje ir Tarptautiniame fotografijos centre (ICP). Menininkė daug keliavo ir fotografavo įvairiose, dažnai atokiose pasaulio vietose, tarp jų Europoje, Azijoje, Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Ji yra surengusi ir dalyvavusi daugelyje parodų Jungtinėse Amerikos Valstijose bei kitose šalyse, o jos kūrinių yra įvairiose viešose kolekcijose. Jos darbai buvo publikuoti leidiniuose „Chicago Tribune“, „Ford Times“, „Icarus“, „Olympus Vision Age“ ir įvairiuose Lietuvos žurnaluose. Kudirkos fotografijų ir atspaudų yra daugybėje privačių bei viešų kolekcijų, tarp jų „McGraw Hill Publishing“, „Wyeth Pharmaceuticals“, „Excelon“ ir „Ortho McNeil Pharmaceuticals“. 2009 metais už seriją „Ceara Dunes“ ji buvo apdovanota FOTOARTE Brasília prizu. Kartu su poete Bianca Tarozzi išleido dvi knygas: „Objects of Memory“ ir „House of Paper“ („Querini Stampalia Press“).

Paroda galerijoje „Meno parkas“ veiks iki lapkričio 8 dienos.