Tarp baltų užuolaidų supasi sraunumos ir užutekiai, rudeniu pasipuošus čia gyvena Alisa... Tai ne pasakos motyvai iš garsiosios rašytojo Lewio Carroll knygos, o dailininkės Audronės Petrašiūnaitės paveikslų pavadinimai. Viena ryškiausių mūsų dienų dailininkių, pasižyminčių siurrealistine pasaulio pajauta, lapkričio 29 d. 19 val. žiūrovams pristatys naujausią savo tapybos parodą „Čia gyvena Alisa“.
Atidarymo renginys minės net dvi šventines progas – ne tik jubiliejinę dailininkės ekspoziciją, bet ir naujų Užupio „AP galerijos“ erdvių Jono Meko Skersvėjyje atidarymą. Parodos kuratorė ir galerininkė Vilma Jankienė pabrėžė du svarbius dalykus. „Naujas galerijos įsivietinimas turėtų tapti sostinės kultūros žemėlapyje svariu tašku, o pirmoji A. Petrašiūnaitės paroda jame iš karto kuria trauką. Pažiūrėjus šią ne tik spalvinių, bet ir metafizikos prasmių kupiną parodą, darosi lengviau ir drąsiau suprasti save mus supančioje aplinkoje“.
Paroda – poezijos vaizdinys
Nors menotyrininkai šiuolaikinius autorius istorinių meno krypčių bruožais segmentuoja atsargiai, ryšiai su praeitimi visada išlieka įdomūs. Idėjos, technikos ir pasaulio pajutimas tarsi nenutrūkstanti gija keliauja per skirtingų kartų kūrybą. Atskleidžia ne tik subtilius laikmečių skirtumus, bet ir sąsajas, universalias žmonių vertybes.
Siurrealizmas, magiškas realizmas, „Nabis“ grupuotė, liuminizmas, optinis menas... Nesvarbu ką kurtų, tapybą ar grafiką, A. Petrašiūnaitės kūryba meistriškai žongliruoja skirtingų stilių įrankiais. Tačiau menininkės pasaulio pajauta iki galo neapibrėžiama, ji kupina paslaptingos būties fragmentų ir kovos su realybės paviršiais. Gyvenimo patyrimas ir nuojautos virsta aptakiomis, universaliomis realybės formomis, subtilia spalvine kalba, nukreipta į jautrų moters dvasinį bei išorinį pasaulį.
Autorės kūryba turi pasakiškumo ir iliustratyvumo elementų. Naujausią „AP galerijoje“ pristatomą parodą „Čia gyvena Alisa“ dailininkė įvardina poetiniu vaizdiniu iš šešiolikos dalių-kūrinių. Parodos rebusas slypi paveikslų pavadinimuose, kuriuos sudėjus atskiromis eilutėmis galima perskaityti menininkės sekamą metaforų istoriją.
„Mano kūryboje svarbią vietą užima žodžiai, literatūra, nors dar studijų laikais buvo diegiama, kad jos dailėje naudoti negalima. Tačiau būtent pasakojimas mene man yra labai įdomus. Nesvarbu eilės ar proza, atsitiktinai kilusi literatūrinė mintis – man tai suteikia pirminį impulsą. Dėl to kartais pavadinimai atsiranda anksčiau nei sugalvoju paveikslo kompoziciją. Vizualizuoju žodžius, tačiau kuriu intuityviai, be išankstinio planavimo“, – apie pirmąją paveikslų idėjinę žiežirbą pasakojo dailininkė.
Antras planas paveiksle gali tapti svarbesnis už pirmąjį, turėti net kelis pavidalus. Aplinka Petrašiūnaitės kūryboje vibruojanti ir vitališka, tarsi viesulas ar vandenynas – kartais trumpai ramus, gracingas ir švelnus, keliantis trumpos akimirkos grožio nuostabą, o kartais virstantis grėsminga griaunamąja, chaotiška jėga, kultivuojančia nerimą ir baimę. Ši gyvybės jėga gamtoje permaininga. Jai Petrašiūnaitė savo kūryboje skiria išskirtinį dėmesį, skleisdama pagarbų nehierarchinį požiūrį į žmogaus, augalo ir gyvūno ryšius su visais progresyviais ar regresyviais jų santykių atspalviais.
Už daugiasluoksnės realybės – trapus ir magiškas pasaulis
Nuo 1982 metų parodiniame lauke dalyvaujanti menininkė šiemet mini savo kūrybos jubiliejų. Per 40 metų kūrybinį kelią A. Petrašiūnaitės paveikslai ir grafikos lakštai pristatyti įvairiose vietinėse bei tarptautinėse parodose, jos kūrinių galima aptikti skirtingų Lietuvos muziejų kolekcijose. 2003 metais autorei buvo įteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos Auksinis ženkliukas, 2012-ųjų metų „Art Vilniaus“ mugėje – geriausios Lietuvos menininkės apdovanojimas, o 2020-aisiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Nepaisant reikšmingų kūrybos įvertinimų ir dėmesio, dailininkės, kilusios iš Kazlų Rūdos, gyvenimas tykus ir kupinas ūkiškos vienkiemio kasdienybės – žemės, vandens, grybų, augalų, katinų. Būtent ši realybė paveiksluose transformuojasi ir virsta siurrealiais vaizdiniais, melancholiškai lyriška, ilgesinga atmosfera. Augalai it venos tampa pulsuojančia žmogaus dalimi, gyvūnai kalbasi ir skrajoja, Alisos, alegoriškos moters beveidis siluetas virsta upokšniu ar kalno reljefu. Vaizdiniai dinamiškai mainosi viename paveiksle, tarsi į jį žiūrėtum pro kaleidoskopo skylutę. Optinė žaismė ir vitališka fantazijos jėga įsuka žiūrovą į iracionalų, sapnišką, „Alisą stebuklų šalyje“ primenantį pasakojimą. Sukeistoje perspektyvoje maži elementai išdidinami, pagrindinės dalys virsta šalutinėmis, slėptos emocijos atskleidžiamos vizualiniais simboliais ir mįslėmis, tačiau pati pasaka ne apie fiktyvią mergaitę, o menininkę.
„Parodoje Alisos pasaka nėra tiesioginė. Rašytojas Carrol buvo matematikas, kuris paneigė realybės logiką, pakeitė ją nauja. Tu patenki į chaoso pasaulį, kuriame nėra įprastos logikos, tačiau egzistuoja kiti dėsniai. Mano kūriniai yra apie šį perėjimą, apie alternatyvią, magišką realybę. Apie tai, kai nematoma tampa matomu. Kartais ilgiuosi kitos realybės, ateinančios iš tolimų vaikystės atgarsių ar kitų tolimų asmenybės sluoksnių. Ypač, kai realybė, aplinka pradeda nebetenkinti. Tačiau net ir bjauriame gyvenime, kupiname karo, nelaimių ir neteisybės, yra grožio ir masinančios paslapties,“ – mintimis dalijosi parodos autorė.
Audronės Petrašiūnaitės paroda „Čia gyvena Alisa“ taps pirmąją „AP galerijos“ ekspozicija naujose erdvėse Jono Meko Skersvėjyje (Užupio g. 24, Vilnius). Šventinis parodos ir galerijos atidarymas vyks lapkričio 29 d. 19 val. Paroda veiks iki sausio 1 d.
Teksto autorė menotyrininkė Kamilė Pirštelytė.