Rūtos Lipaitės paroda „Atminties žolė“

Rugsėjo 9 d., trečiadienį, 17 val. kviečiame į stiklo menininkės Rūtos Lipaitės parodos „Atminties žolė“ atidarymą Dailininkų sąjungos Projektų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius).

Rūta Lipaitė ne vienerius metus savyje nešiojosi vieną idėją, mintį, vaizduotėje dėliojo įvairuojančias kompozicijas, detalių ritmikos, tankio, objektų kompozicijos variantų galimumą.

Jai buvo svarbi atminties įdaiktinimo, įprasminimo, įamžinimo, stiklo detalių archyvo virsmo memorabilija idėja. “Stiklo archyvas”, taip sąlyginai galima įvardinti išlikusias krištolinio stiklo detales. Rūtos mamos, išskirtinės stiklo menininkės, stiklo vizionierės Irenos Lipienės (1939-2016) palikti stiklo ruošiniai, detalės, tuščiaviduriai cilindrai, vamzdeliai, kuriuos dar buvo planuojama panaudoti naujiems kūriniams, bet taip ir liko susandėliuoti, sąlyginai “suarchyvuoti”, vis primenantys neeilinius  sukurtus kūrinius ir ją pačią, tarsi įpareigojantys kažką sukurti ir taip pridėti dar vieną “In memoria” prie jos vis blankstančio vaizdinio, paveikslo, virto skulptūrine stiklo instaliacija.

Rūta sukūrė kūrinį, skulptūrišką instaliaciją, konstruojama tarsi kontrasto principu, kur neįtikėtinas dermes tveria plieno stangrumas, tvirtumas ir krištolo žaižaruojantis trapumas. Su kuo asocijuojasi žodis “stiklas”? Su trapumu, skaidrumu, dužumu, aštrumu. Rūtos instaliacija - stabilumo ir efemerijos dialogas, kuriantis neįtikėtinus mini landšaftus, mikropasaulius, keliančius labai plataus diapazono vaizdinius, užkuriančius fantaziją, nes galima įsivaizduoti ką tik noriet. Kadangi kiekvienas meno kūrinys yra neatsiejamas iš jį sutveriamos materijos, kalba ir apie konstuktyvą iš plieno, nors pati menininkė svarsto, kad tai galėjo ir nebūti pagrindas, karkasas instaliacijai. Stiklo cilindrai galėjo būti smeigiami ir į smėlį, stiklo šukių grūstį… Jeigu instaliacijos fotografija būtų publikuojama leidinyje būtų įrašytas ir konstruktyvinis elementas, plieniniai strypai, pagrindas. Taip, - tai konstruktyvinis elementas, bet svarbiausias sandas šioje skulptūrinėje instaliacijoje - stiklas. Su kuo tai asocijuojasi? Tai gal ir ašuotės, eraičinai, dirsuolės, soruolės, gausiai tarpstančios Vidurinės Azijos stepėse, nugairintos vėjo…

Rūtos tėvai, o ir pati Rūta Lipaitė ilgai gyveno tolimame Uzbekistane, kur Irena Lipienė sukūrė neįtikėtino masto kūrinius po žemės drebėjimo atstatomame Taškente. Gal tai ir pavasarį žydinčių, kiek tik akis užmato, tulpių, gvazdikų, kitų augalų stiebai, o gal ir mūsų laukų pievos žolynų plotai? Gal tai pušynas, nušvitęs gelsvais saulės atspindžiais…

Vaizduotė gali nuvesti ir visai kitu keliu. Net pradėjau įsivaizduoti dangoraižių, apšviestų besileidžiančios saulės, tankumyną NYC arba Toronte. Daugiakalbiai tie Rūtos plieno ir stiklo peizažai, landšafto stačiakampiai, fragmentai, kur iš plieno “žemės” dygsta stiklinė pieva, miškas, prisiminimai, “atminimo žolė”.

Kokie gražūs Rūtos prisiminimai iš paauglystės, prisiminimai, pasakojant apie tolimos šalies kitonišką grožį, pasakojant apie jos mamos sukurtus, nepabijosiu taip pasakyti - šedevrus (2025 Irenos Lipienės kūriniai buvo eksponuojami Uzbekistano pavilijone Venecijos architektūros bienalėje)!

Rūtos Lipaitės instaliacija be žodžių visa tai papasakoja stiklo spindesiu ir plieno stabilumu, stabiliu, bet kupinu virpesio, jautrių santykių, vertikalių ir įstrižainių ritmu. Šis kūrinys - tarsi mažas, atminties kupinas mikropasaulių labirintas, memorabilija, įprasminanti, sujungianti tai kas buvo, kas yra dabar ir bus.

Žolė prasikala net pro asfaltą, ji apauga ir kapo kauburėlį, šie, stikliniai Rūtos Lipaitės sutverti žolynai, įprasmina atmintį, žmogaus tvirtybę, o kartu ir gyvenimo trapumą. Atminimo, amžinumo žolė…

Parodos kuratorė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė

Parodą LDS Projektų veiks iki spalio 9 dienos.

Galerijos darbo laikas:

I-V: 12:00-18:00 val.

Paroda yra Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybinės programos dalis.

Organizacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.