Žmogus, drugys ir lokiavėžis – Vilniuje atidaroma keramikės Agnės Šemberaitės paroda

Sakoma, kad norint pažinti žmogų reikia atsigręžti į gamtą. Tačiau vabzdžių pasaulis dažniau atstumia nei kviečia priartėti: net žavingais raštais ir spalvomis viliojantis drugys iš arti gali pasirodyti svetimas, atgrasus. Vis dėlto šis jų ambivalentiškumas, socialiniai ryšiai ir išgyvenimo strategijos leidžia atpažinti stebėtinai daug žmogiškosios prigimties bruožų, o tai ne vieną šimtmetį įkvepia mokslininkus bei kūrėjus.

Menininkę Agnę Šemberaitę, įvairių Lietuvos ir tarptautinių šiuolaikinės keramikos parodų prizininkę, pelnytai būtų galima tituluoti „vabalų užkalbėtoja“ – daugiau nei penkiolika metų ji kuria atsigręždama į įdomų bei sudėtingą jų pasaulį. Spalio 7 d. 18 val. LDS galerijos Vokiečių g. 2 lange-vitrinoje autorė pristatys naują parodą „Drugys. Emocijų talpyklos“.

Zoologijos muziejus ir sudėtingos patirtys

Menininkės A. Šemberaitės kūrybinė kelionė, aktyviai dalyvaujant šiuolaikinės keramikos parodose, tęsiasi jau ketvirtą dešimtmetį. Per šį laikotarpį autorė pristatė ištisą virtinę skirtingo mastelio figūratyvių skulptūrų, išsiskiriančių fantasmagoriška stilistika, grotesko elementais ir mistines pasakas primenančiomis antropomorfinėmis būtybėmis. Savitą jų charakterį papildo grafinis piešinys, netikėti spalviniai ir faktūriniai kontrastai, simbolizmas. Pastaruosius penkiolika metų ryškiausia Šemberaitės kūrybos figūra tapo vabzdys. Jos darbuose pasirodė mantis, žiogas, gyvalazdė, laumžirgis ir kiti vabzdžiai, kurių pasaulyje menininkė atranda paralelių su žmogiškąja civilizacija.

Naujausioje parodoje A. Šemberaitė pristato drugių skulptūras, įkvėptas apsilankymo zoologijos muziejuje ir jame pamatyto lokiavėžio (lot. Scyllarus sp.). Mimikrijos reiškinys, t. y. organizmo gebėjimas išvaizda ar elgesiu supanašėti su aplinka ar kitu organizmu siekiant apsisaugoti arba sumedžioti grobį, taip pat vabzdžių bei kitų gyvūnų kūnų simbolika, siejama su psichologinėmis būsenomis, yra tęstinės kūrėją dominančios temos, jos darbuose kaskart išnyrančios vis kitomis formomis.

„Mane sudomino lokiavėžio kiautas. Šie vėžiagyviai yra naktiniai gyvūnai. Dieną jie praleidžia pasislėpę uolų plyšiuose, urvuose ar tiesiog užsikasę po smėliu bei dumblu. Neturėdami žnyplių, jie negali pulti ar stipriai įžnybti. Jų pagrindinė gynyba – kamufliažas (jų šarvas idealiai primena uolą ar akmenį) ir storas, dygliuotas šarvas. Pajutę pavojų, jie stipriai prisitvirtina prie uolos, todėl plėšrūnams juos sunku iškrapštyti. Kurdama šią seriją tikėjausi, kad pabaigoje mano drugiai išlįs iš šarvo, bet dar nesu tam pasiruošusi. Tik paskutiniame darbe atsiranda žmogaus rankos“, – pasakojo menininkė.

Psichologinės būsenos drugių skulptūrose

A. Šemberaitės kūryboje vabzdžiai tampa žmonių civilizacijos, žmogiškosios prigimties ir asmeninių emocijų lauko metaforomis. Jų natūralų, gamtoje aptinkamą ambivalentiškumą, formų patrauklumą ir kartu keliamą svetimumo jausmą, autorė sustiprina netikėtais šiurpumo, saldumo ir komiškumo kontrastais, tamsių ar pastelinių, veik neoninių spalvų deriniais.

Kaip ir spalva, taip ir transformacija, baimę keliantys elementai užima reikšmingą vietą menininkės simbolizmo žemėlapyje. Ne tik dėl to, kad A. Šemberaitės vabzdžiai iš tolo gali pasirodyti tarsi besiskleidžiančios gėlės, o priartėjus subrutalėja, primena žaizdas, kraujingus organus ar kitas kūniškas asociacijas. Bet ir dėl biologinių procesų gamtoje sugretinimo su žmonių socialiniais ryšiais bei civilizaciniais pokyčiais. Tokie reiškiniai, kaip metamorfozė, mimikrija, dinamiškose kūrėjos vabzdžių siluetose išryškėjančios žmonių akys kalba apie būtinybę prisitaikyti ir išgyventi nuolat kintančioje socialinėje aplinkoje, grėsmių pilname pasaulyje.

Neatsitiktinai naujausioje parodoje „Drugys. Emocijų talpyklos“ pristatomi kūriniai atsirado realių išgyvenimų metu, tarsi meninės terapijos principu dokumentuojant tai, ką teko patirti per pastaruosius kelis metus. Drugys, universalus transformacijos, gyvenimo, mirties ir atgimimo ciklų simbolis, parodoje įgauna kone tiražuojamą formą, kuri kaskart keičiasi spalvomis, faktūromis ir dekoru, tarsi viliojanti mįslė, slepianti vis kitą emociją – pasąmoninę baimę, nerimą dėl karo ir socialinių kataklizmų, liūdesį ar puikybę.

„Pradėjusi ciklą planavau, kad emocijos apims labai platų spektrą, nuo siaubo iki laimės, džiaugsmo, bet dabar suprantu, kad metai, per kuriuos užsibrėžiau pristatyti parodą, yra pernelyg trumpas laiko tarpas, kad realiai galėčiau patirti tikrai stiprius, bet kartu ir įvairius emocinius pokyčius. Šis laikotarpis asmeniniame gyvenime buvo itin sudėtingas, todėl dauguma ekspozicijoje atspindimų jausmų yra su minuso ženklu. Norėčiau tęsti šį ciklą ilgesnėje perspektyvoje, per metus sukurdama bent po kelis darbus, kai mano vidinės būsenos tikrai reikšmingai pasikeičia, ir taip nuoširdžiai perteikti plačią žmogiškų emocijų paletę“, – teigė menininkė.

Gamtoje žavingi, vienus viliojantys, kitus atstumiantys drugelio sparnai yra be galo trapūs, tačiau parodoje jie derinami su apsauginiu lokiavėžio šarvu, išryškinant įtampą tarp žmogaus pažeidžiamumo ir instinktyvaus noro nuo jo apsisaugoti. Vidinė kova su savimi nekontroliuojamoje gyvenimo realybėje, balanso paieškos ir drąsa keistis tampa būtina išgyvenimo sąlyga. Tačiau tikroji pokyčio galimybė dažnai prasideda ten, prieš ką labiausiai norisi užsimerkti.

Agnė Šemberaitė (1972) – šiuolaikinės keramikos menininkė iš Vilniaus. 1998 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė keramikos magistrantūros studijas. Nuo 1995 m. aktyviai dalyvauja parodose, bienalėse ir simpoziumuose Lietuvoje bei užsienyje, jos kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejų kolekcijose. Autorė yra pelniusi įvairių apdovanojimų, jų tarpe 2021 m. Latvijos keramikos bienalės „Martinsons Award“ aukso prizas tarptautinėje kategorijoje, o 2025 m. – Metų keramiko kūrybinė premija. Šemberaitė taip pat kuruoja šiuolaikinės keramikos parodas, yra Tarptautinės keramikos akademijos (IAC) narė ir vadovauja Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus keramikų sekcijai.

Parodos „Drugys. Emocijų talpyklos“ atidarymas – spalio 7 d. 18 val. LDS galerijos Vokiečių g. 2 lange-vitrinoje Vilniuje. Ekspozicija veiks iki lapkričio 26 d. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Teksto autorė menotyrininkė Kamilė Pirštelytė Virbičianskė