Agatos Orlovskos kūrybos parodos „Ša naqba īmuru“ atidarymas

Siekis įžvelgti tai kas nematoma, kyla iš troškimo žinoti daugiau, nei slypi reiškinių paviršiuose. Susiduriant su pasaulio apraiškų pertekliumi, darosi vis sunkiau suvokti jo visumą – ją nuolatos skaidome pasitelkdami įvairius įrankius, redukuojame iki pažinimo ribas neperžengiančių galimybių jį apčiuopti, apskaičiuoti ir nuspėti. Prarasdami lūkestį susikurti pasaulio vaizdinį, žvelgiame tik į išskaidytas jo dalis ir sąveikas, kuriose bandome nustatyti dėsningumus, leidžiančius išplėsti vaizduotę ir išnerti iš pažinimo ribų vandenyno.

Mėlyje paskendusi paroda susilieja iš gan skirtingų objektų, medžiagiškų jungčių, turinių ir kontekstų. Kiekvienas jos segmentas, įvairūs paviršiai, materialumai ir formos sudaro daugiareikšmį archipelagą. Šios sistemos tarpusavio dalys vietomis susilieja, persidengia, bet kituose taškuose veikia antinomiškai ir, dėl skirtingų savo pirminių šaltinių, kelia įvairialypiško asambliažo įspūdį – kiekviena jungtis tarp kūrinių ir jų dalių gali būti nušviečiama begale būdų, be aiškios galimybės visa suvienyti, apibendrinti. Parodos architektūra, jos objektai juda daugybiniais registrais, sunkiai ištekančiais į aiškų ir vientisą telkinį. Jie…