Indrės Rybakovaitės parodos POKYČIO ERDVĖS atidarymas

Paveikslų ciklo „Pokyčio erdvės“ idėja kilo stebint aktualų šių dienų kontekstą – besikeičiančias, dvidešimto amžiaus istoriją menančias vietas, kurios po truputį praranda paskutinius gyvus istorinių įvykių liudytojus, bei karą Ukrainoje, kurio metu trauminė architektūra ir lokacijos įgavo kitą psichologinį krūvį. Autorė pastebi, kad būtent šiose erdvėse, kurios yra pasikeitusios savo funkcine ar institucine prasme, ji patiria savotišką būseną – nejauką (angl. uncanny, vok. Unheimliche). Nejauka – tai psichologinė būsena, kuriai būdingas neužtikrintumas savimi ir tuo, kas patiriama, derealizacijos ar susvetimėjimo pojūtis – susvyruoja tikėjimas tuo, kas įprasta ir pažįstama. Nejauka nėra tiesioginis siaubas – tai daugiau baimės nuojauta. Vienareikšmiškai apibrėžti nejauką sudėtinga, nes ši būsena skleidžiasi „tarp“: tarp pažįstamo ir svetimo, gyvo ir dirbtinio, tarp materialaus ir efemeriško, praeities ir dabarties, tarp kažko atstumiančio ir kartu intriguojančio, esamo ir nesamo, tarp minties ir jausmo.

Menininkė suprato, kad norėdama patirti nejauką, ji turi keliauti, fiziškai tyrinėti aplinką. Šiame kontekste jai pasirodė…