Lauros Matukonytės ir Emilijos Višinskaitės parodos „Užtrunka, kol pajuntame“ atidarymas

Paroda „Užtrunka, kol pajuntame” kviečia lėtu žvilgsniu tyrinėti aplinkoje sutinkamus kūnus, kaip jausmų tarpininkus, per medžiagas, formas ir sujungtas dalelių sistemas. Menininkės svarsto, kaip transformuojasi peršviečiamas popierius ir porolonas į sau neįprastą formą, apsinuogina ir kviečia į artimą santykį. Medžiagos metaforiškai prilyginamos bendrai vyraujančių patirčių ir jausmų sluoksniui: įtampai, nerimui, nuovargiui. Ši paralelė atsiskleidžia apgaulingais, nepatogiais ir peršviečiamais kūnais.

Erdvėje pasitinkančios popierinės skulptūros yra fikcija, specifinė „moters patirtis“ meninei praktikai įdarbinant buities elementus: kepimo popierių ir siuvimo mašiną. Laurą Matukonytę neramina nuolatinė šiuolaikinio žmogaus savęs cenzūra. Jausdama aplinkoje tvyrančią įtampą ji dekonstruoja įvaizdžio galią, sukurdama popierinius kūnus, kurie bando būti savimi, tikri. Subtilūs popieriaus sluoksniai išlaiko pažeidžiamas ir trapias struktūras, kurias stebint iš skirtingų rakursų, atsiveria įvairialypiškumas. Nuogumo konotacijomis apgaubiamos sklandančios formos primena utopinės architektūros ir neįgyvendinamų kostiumų junginius. Tarp karkaso ir paviršiaus atsiveria ertmės, užpildytos to, ką mes išgyvename.

Apnuoginama dirbtinė medžiaga – porolonas, sąveikaudamas su konstrukciniais elementais erdvėje…