Monumentalios dailės paveldo ekspertų grupė lankėsi Elektrėnuose

Elektrėnų savivaldybės kvietimu Lietuvos dailininkų sąjungos monumentaliosios dailės paveldo ekspertai – monumentalistė

Nijolė Vilutytė ir vitražistas, restauratorius Ignas Meidus, kartu su LDS Vilniaus skulptūros skyriaus vadovu Vidu Simanavičiumi bei LDS administracijos atstove Rūta Udraite-Mikalauskiene, rugsėjo 18 d. lankėsi Elektrėnuose.

Vizito tikslas – apžiūrėti Elektrėnuose išlikusius monumentaliosios dailės kūrinius, įvertinti jų būklę, aptarti autorystės ir kūrinių identifikavimo klausimus bei galimybes tinkamai pristatyti šį paveldą visuomenei.

Vizito metu aplankyti šie monumentaliosios dailės objektai:

• Elektrėnų kultūros centre esanti freska.

• Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazijos Poezijos kiemelis, kuriame įrengti rašytojų bareljefai (skulptorė Dalios Onos Zubovaitės-Palukaitienės). Mokyklos erdvėje taip pat yra sieninės tapybos kūrinys, sukurtas remiantis Birutės Žilytės kūrybos motyvais.

• Elektrėnų vaistinėje esantys Nijolės Vilutytės kūriniai: freska-sgrafitas „Paslaptys“ ir vitražas „Ženklai“, abu sukurti 1990 m.

• Lietuvos elektrinėje esanti freska (autorė Natalija Daškova) ir keramikos pano.

• Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje esantis Nijolės Vilutytės freskų-sgrafitų ciklas „Kryžiaus kelias“, kurtas 1992–1998 m., kitos monumentalios kompozicijos ir vitražai.

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Ekspertų išvada – būtina nustatyti ir viešai įvardyti monumentaliosios dailės kūrinių autorius.

Elektrėnų viešosiose erdvėse įvietintų meno kūrinių situacija atskleidžia problemą, aktualią ne vien šiam miestui, bet visai Lietuvai. XX a. antroje pusėje ir vėliau šalies visuomeniniuose pastatuose, mokyklose, gydymo įstaigose, kultūros centruose, gamyklose, administraciniuose pastatuose ir viešosiose erdvėse buvo sukurta daugybė freskų, sgrafitų, mozaikų, vitražų, keramikos pano, reljefų ir kitų architektūroje integruotų meno kūrinių. Keičiantis pastatų paskirčiai ir savininkams, dalies jų dokumentacija buvo prarasta, o autoriaus vardas šiandien neretai nėra nurodomas apskritai. Todėl LDS ekspertų nuomone, pirmiausia turėtų būti sistemingai nustatoma šių kūrinių autorystė, remiantis archyvine medžiaga, pastatų projektine dokumentacija, Lietuvos dailininkų sąjungos ir Dailės fondo archyvais, autorių ir jų šeimų archyvais, muziejų, bibliotekų, Kultūros paveldo departamento bei kitais patikimais šaltiniais. Nustačius autorystę, prie viešai prieinamų monumentaliosios dailės kūrinių rekomenduotina pateikti aiškią kūrinio metriką, nurodant bent autoriaus vardą ir pavardę, kūrinio pavadinimą, sukūrimo metus ir techniką. Kai kūrinys sukurtas kelių autorių, architekto ir dailininko bendradarbiavimo pagrindu ar pagal kito menininko kūrinį, tai taip pat turėtų būti tiksliai pažymėta. Tokia praktika svarbi ne tik meno istorijos ir kultūros paveldo pažinimui. Ji siejasi ir su Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme įtvirtintomis autoriaus asmeninėmis neturtinėmis teisėmis – autoriaus teise į autorystę ir autoriaus vardą. Todėl autorystės identifikavimas ir autoriaus vardo pateikimas prie monumentaliosios dailės kūrinio turėtų būti vertinamas ne kaip papildoma informacinė detalė, bet kaip atsakingo kultūros paveldo pristatymo, autoriaus kūrybinio indėlio pripažinimo ir Lietuvos dailės istorijos išsaugojimo principas.

Elektrėnai galėtų tapti vienu iš pavyzdžių, pradėdami nuoseklų mieste išlikusių monumentaliosios dailės kūrinių inventorizavimą, autorystės tikslinimą ir ženklinimą. Ilgainiui tokia praktika privaloma visos Lietuvos mastu, sukuriant sistemingą viešosiose ir visuomenei prieinamose erdvėse esančio monumentaliosios dailės paveldo apskaitą ir užtikrinant, kad greta kūrinio būtų matomas ir jį sukūrusio menininko vardas.