Ievos Rutės paroda „Visa-ta(i)“ – apie asmeninę visatą

Rugsėjo 12 d., šeštadienį, 16 val. Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) atidaroma menininkės ir keliautojos Ievos Rutės paroda „Visa-ta(i)“. Kuratorė – Danguolė Ruškienė.

Tai jau antrasis Rutės kūrybos pristatymas Klaipėdoje.  Skirtingomis medijomis kurianti menininkė vienoje ekspozicijoje sujungia skirtingus gyvenimo elementus, iš kurių kuriasi jos asmeninė visata.  Personalinėje parodoje palaipsniui atsiskleidžia menininkės patiriamas ir kuriamas pasaulis, kuriame ji gyvena. Tai erdvė, kurioje laikas, kaip dauguma mūsų jį suvokia, neegzistuoja. Jis čia kitoks.

Paroda sudaryta iš trijų pagrindinių dalių. Pirmojoje Rutė pristato keliolika arbatos ir kavos laikraščių, sukurtų 2025–2026 metais, ir arbatos laiko mašinas – aparatus, kuriančius laiką arbatai su artimais žmonėmis. Antrojoje parodos dalyje kalbama apie neuroįvairovę ir trapios žmogaus psichikos įkalinimą „normalumo narve“. Trečiojoje autorė pristato namus, kuriuose įsikuria ne tik mūsų svajonės ir viltys, bet įsitaiso ir baimės. Paroda veiks iki spalio 24 d.

Parodoje „Visa-ta(i)“ kuriamas daugiasluoksnis pasaulis tiek vizualine, tiek verbaline prasme. Jo laikas taip pat yra daugialypis, todėl nepasiduoda įprastam laiko mato suvokimui. Autorė čia reflektuoja savo patirtis, susipynusias su apmąstymais, įžvalgomis, svajonėmis, viltimis ir tais momentais, kurie skatina jau visiškai kitokius jausmus: nerimą, įtampą, galiausiai – baimę. Rutė sujungia į vieną grandinę šiuo metu pačius svarbiausius jos gyvenimo dėmenis. Ji pradeda pasakojimą nuo savo ištakų ir pakviečia į tėvo – savamokslio tapytojo Petro Rutės (1934–2016) erdvę – parodą Nišinėje galerijoje (KLAVB). Toliau autorė artėja link šių dienų. Savo personalinėje parodoje Klaipėdos galerijoje ji pristato ne tik asmeninę kūrybą, bet ir liudijimus, artefaktus, kurie žymi tamprų ryšį su kitais.

Dalis ekspozicijos skiriama Japonijos keramikos ir medžio degimo krosnių meistro Sensėjaus Masakazu Kusakabe (1946–2023) pagerbimui (Mokytojo kambarys, 2019–2020). Rutė kelerius metus buvo jo asmenine asistente ir mokine. Jie kartu keliavo į keramikos simpoziumą Šiaurės Kipre, o Japonijoje Sensėjaus studijose Miharu ir Mashiko statė medžio degimo krosnis. 2022–2023 m., kai Japonija atsivėrė po pandemijos, menininkė su Mokytoju praleido paskutinius jo gyvenimo mėnesius ir kartu su šeima išlydėjo jį amžinybėn. Rutė siekia išsaugoti Mokytojo palikimą. Parodoje ji kuria intymią erdvę, kurioje, su Sensėjumi Masakazu Kusakabe, jo knygomis, keramika, eskizų albumais gali susipažinti kiekvienas.

Kviečiant arbatos (Laikas arbatai 2026), autorė kuria pasaulį, kuriame bendrystė tampa būties ašimi, o pati arbata – terpe bendrystei plėtotis. Arbatos lapeliai tarsi rašymo priemonės dokumentuoja draugėje užlaikytas minutes ir kuria arbatraščius – ant fotografinio popieriaus arbatžolių paliekamus ženklus. Konkretus laikas, praleistas draugėje su tam tikru žmogumi prie arbatos užrašomas autorės sukonstruotais aparatais. Ir nesvarbu, ar tas žmogus fiziškai yra čia, ar kitame žemyne, ar jau iškeliavęs amžinybėn. Kartu išgerti arbatos galima pakviesti kiekvieną. Tam fizinis ryšys nėra būtinas, o artumo sąvoka įgyja žymiai platesnę prasmę. „Laikas lašas po lašo sunkiasi per arbatžoles, teka į puodelį, sunkiasi per jo poras ant porcelianinio padėklo, pagaminto iš porceliane mirkytų ir jau išdegusių arbatos lapelių. Užpildo lapelių paliktas ertmes, jas nudažydamas sugrąžina lapelius į būtį, kurioje viskas tėra mūsų sąmonėje gimstantys vaizdiniai. Arbatos laikas užrašomas taninais ant filtro, kasdien besikeičiančio ir besipuošiančio arbatos laiko fraktalų raštais. Visa tai – apie gyvenimo ir santykių trapumą bei laikinumą, nuolatinį kismą, kai tikra yra tik tai, kas vyksta šią akimirką“, – teigia autorė. Tokiu būdu jos naudojami aparatai tampa savotiškomis arbatos laiko mašinomis, kurios veikia visiškai kitaip nei dauguma linkę jas įsivaizduoti. Rutė prisipažįsta, jos parodoje niekas nėra „normalu“, gal dėl to, kad jai „normalumas“ tampa narvu, iš kurio stengiamasi ištrūkti.

Kintančios formos instaliacija (Normalumo narve, 2023–2024) kalba apie neuroįvairovę ir trapios žmogaus psichikos įkalinimą „normalumo narve“. Kontrastuojančios medžiagos – trapūs porceliano lakštai ir grubi viela išryškina įmanomą skirtybių sąjungą viename darinyje. Iš to kylanti įtampa neišlaiko formos uždarumo ir tarsi išsiveržia iš už rėmų, konstatuojant, kad normalumas nėra nekintanti duotybė. Tai tėra sąvoka, kurią apibrėžia kultūriniai ir socialiniai susitarimai. Taigi, ji nėra tokia nepajudinama, kaip gali atrodyti.

Viena svarbiausių parodos temų – namai (Namai, 2025). „Mes stengiamės gyventi geriausiai, kaip tik mokame. Bandome sukurti namus, kuriuose būva mūsų svajonės, viltys ir baimės. Iš šamotinio molio statau pagrindinį namo karkasą. Konstrukciją užpildau plonais porceliano lakštais, kuriuos prieš degimą pakloju ant vaikystę primenančio vyniojamo popieriaus su 1980 metų olimpiados žiedais. Porceliano ir popieriaus sluoksniai susukami ir įspraudžiami tarp grubių konstrukcijos rėmų, išryškinančių žmogaus gyvenimo ir sąmonės trapumą. Visa konstrukcija tris paras degama anagamos krosnyje, leidžiant ugniai ir gyvenimo liepsnoms sudeginti popierių kaip nykstančių prisiminimų simbolį. Ugnis ir liepsnos suteikia galutinę formą sužalotai struktūrai, žvelgiančiai trapiais Meilės langais, kurie dreba ir byra kiekvieną kartą, kai juos paliečia kaltė, kurią jaučiu, kad buvau ne tokia gera, kaip mano artimiausieji tikėjosi“, – pasakoja autorė. Jos sukurti namai nuolat kinta. Trapūs porceliano lapeliai lūžta ir byra visą kūrinio gyvavimo laiką – transportuojant, juos liečiant, jiems keliaujant po ekspozicines sales.

Nuolatinė kaita – pagrindinė autorės mintis ir žinutė, perverianti visą parodos turinį: „Laikinumas yra neatsiejama savybė net nuo tokių ilgaamžių medžiagų kaip degtas molis ir porcelianas. Jis toks pat amžinas, kaip ir laikinas.“ Taigi laikinumas čia suvokiamas ne kaip amžinumo priešybė, bet kaip viena iš jo formų. Net tai, kas atrodo patvaru ir nekintama, yra veikiama laiko, aplinkos, santykio ir nuolatinio virsmo. Parodoje laikinumas tampa ne praradimo ženklu, o veikiau egzistavimo sąlyga. Tai, kas yra, neišvengiamai kinta. O tai, kas atrodo amžina, savyje visada talpina laikinumo galimybę.

Kuratorė Danguolė Ruškienė

Ieva Rutė gimė Vilniuje, kur šiuo metu gyvena ir kuria. 1997 m. baigė Dailiosios keramikos technologijos studijas Vilniaus aukštesniojoje technologijos mokykloje. Vėliau Vilniaus universitete studijavo sinologiją (Azijos studijos) ir įgijo Etnologijos magistro diplomą. Nuo 2010 m. dalyvauja bendrose parodose, simpoziumuose, keramikos dirbtuvėse Lietuvoje ir užsienyje (Portugalijoje, Japonijoje, Kipre, Ukrainoje, Estijoje). Pirmoji jos personalinė paroda įvyko 2011 m. Vilniuje. 2019–2020 m. I. Rutė buvo keramikos ir medžio degimo krosnių meistro Kusakabe Masakazu asmenine asistente ir mokine Japonijoje. Pirmoji jos personalinė paroda Klaipėdoje pristatyta 2023 m.