Penktadienį, sausio 12 d. 17 val. „Galerija XX” (Laisvės a. 7 LT-35200 Panevėžys), atidaroma Marijos Rudokaitės-Kazlauskės tapybos darbų paroda „(NE)sąmoningumo meditacija“.
Savo parodai „(Ne)sąmoningumo meditacija“ įkvėpimo sėmiausi vaikštinėdama laiko paženklintose Tytuvėnų bernardinų vienuolyno erdvėse. XVII a. pradžioje pastatytas architektūrinis ansamblis, Švč. Mergelės Marijos bažnyčia , dviaukščio vienuolyno mūrai mane įtraukė į tam tikrą meditacinę būseną...Tačiau mano dėmesį patraukė sienos. Šioje sakralinėje erdvėje atrastos faktūros ir nykimas tampa apčiuopiamu to nepastovumo, kurį siekiu užfiksuoti savo paveiksluose, atspindžiu. Jos man ir mūza ir egzistencijos metafora.Nusilupusių sienų dažų sluoksniai atskleidžia tylų dialogą su praeitimi, atspindintį minties trumpalaikiškumą ir nuolatinį nykimo grožį, laikinumą ir nemirtingumą. Todėl aš pasirinkau Tytuvėnų vienuolyną kaip mano „meninę piligriminę“ kelionę.
Abstrakti tapyba man leidžia intuityviai kalbėti be apgalvotos minties suvaržymų, o pačiame kūrybiniame procese priimti netobulumus ir nenuspėjamumą, bei atveria duris įsileisti „grožį“, slypintį spontaniškume. Tai tarsi tam tikra nesąmoninga meditacija, kurioje kūryba (tapyba) atskleidžia gilesnius, neištirtus mano „aš“ aspektus, skatina emocingesnį ryšį tiek su pačia kūryba, tiek su paveikslu, kaip kūrybos „produktu“. Netikėtumai atsirandantys skatinant išlaisvinimo ir eksperimentavimo jausmą pačiame kūrybiniame procese yra kelias į savęs ir aplinkos kurioje esu pažinimą. Perkėlus šiuos „atradimus“ ant drobės, vienuolyno sienos tampa ne tik subjektais, bet ir „bendra kūrėjais“, vedančiais į intuityvų spalvinių metaforų pasaulį. Ši tapybos darbų (paveikslų) serija, tampa vaizdine odisėja, peržengiančia laiką ir erdvę, kviečiančia pasinerti į išorinio nykimo ir vidinio apmąstymo sankirtą. Niuansuoti besilupančių sienų vaizdiniai nutapyti ant drobės sąveikauja su vaizduote, kuri kviečia žiūrovą į savotišką kelionę savęs link. Per nykimo abstrakciją kiekvienas potėpis atkartoja tiek išorinių, tiek vidinių nuostatų nepastovumą. O besilupantys sakralinių sienų dažai yra tarsi trumpalaikio minčių pobūdžio metafora, skatinanti dialogą apie subtilią chaoso ir ramybės pusiausvyrą. Tyrinėjant sienų faktūras man atsiskleidė paties gyvenimo trumpalaikiškumo grožis, kuris paskatino meditacinį apmąstymą apie egzistencijos subtilybes. Šie didingi architektūriniai kūriniai (kaip visuma), ir ant irimo slenksčio atsidūrusios jų sienos įtraukia į tylų diskursą apie nykstantį grožį, slypintį tiek senojo vienuolyno sienose, tiek sąmoninguose ar beprotiškuose mūsų sąmonės sluoksniuose.
Mano meninė išraiška –tapyba. Abstrakcija orientuota ne tiek į apgalvotą sąmoningumą, bet apimanti platesnį, intuityvų įsitraukimą į pasąmonę. Tapybos veiksmas pats savaime tampa meditaciniu procesu, leidžiančiu mintims, jausmams ir pastebėjimams spontaniškai išsilieti ant drobės. Ši nesąmoninga meditacija reiškia kūrybinio srauto ir savęs tyrinėjimo būseną, kai protas dalyvauja meditaciniame dialoge be griežtos, sąmoningos krypties.
Marija Rudokaitė-Kazlauskė
LDS Panevėžio skyrius
„Galerija XX” (Laisvės a. 7 LT-35200 Panevėžys).
Tel. (8 45) 40 22 32