Search

Eglė Maskaliūnaitė ir Irina Troma | PERĖJIMAI


2022 02 15 - 03 03


Šv. Jono gatvės galerija, Šv. Jono g. 11, Vilnius

Parodos atidarymas – vasario 15 d. 18 val.


Svarbiausias šio projekto keliamas klausimas yra kūrybinio dialogo nagrinėjimas: galimybės ir ribos. Dvi menininkės, Irina Troma ir Eglė Maskaliūnaitė Butkuvienė „kalbasi“, kurdamos viena kitos skirtingo žanro darbų interpretacijas.


Kai du menininkai nutaria kartu, vienoje erdvėje, rengti parodą iškart galima įtarti, kad juos sieja ne tik kolegiškumas, draugystė, bet ir pasaulėvaizdos, mąstysenos bendrystė. Ir to dar neužtenka, kad vienoje erdvėje eksponuojami darbai gerai žiūrėtųsi, koreliuotų, reikia, kad būtų kažkaip užkoduotas „grįžtamasis ryšys“, dialogas tarp meno kūrinių, nors raiškos priemonės, medžiagiškumas, stilistiniai niuansai ir skiriasi.


Dvi dailininkės, sumaniusios parodą-eksperimentą „Perėjimai“, nusprendė dar kitaip paanalizuoti tą bendrystę, paversti ją net simbiotiniu* dialogu, kai meno kūriniai tarsi susisiekiantys indai diskutuoja vaizdiniais, nors jų kūriniai esti skirting tūrių, formų bei medžiagiškumo, technikos panaudojimo požiūriu.


Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė ir Irina Troma tarsi kalbasi tarpusavyje ne įprasto žodinio dialogo priemonėmis, o komunikuoja, interpretuodamos viena kitos meno objektus, neišsiduodamos, kas buvo pirminis, o kas antrinis inspiracijos šaltiniai.


Pasirinkus tokį parodos atsiradimo metodą reikia tikrai gebėti tarpusavyje kūrybiškai komunikuoti, bet ir subtiliai jausti viena kitos jausenas, minties bei nuotaikų “vibracijas”. Kurdamos tikrai skirtingus stilistiškai bei medžiagiškai kūrinius menininkės siekia sukurti tikrą simbiotinę, besikalbančių tarpusavyje meno objektų atmosferą ir, manau, kad joms tai tikrai pavyksta.


Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė savo keramikos objektus-skulptūras kuria itin taupiomis, minimalistinėmis priemonėmis. Išgrynintų, architektoniškų, geometrinių tūrių skulptūriniai objektai žavi savo monumentalumu, nors autorė ir nesiekia paveikti žiūrovą nei dydžiu, nei detalėmis. Taupios, archaiškos formos, taupios tiek savo pavidalais, tiek minimaliai akcentuotais spalviniais paviršiais, nedideliais glazūros spalviniais akcentais, grubiomis faktūromis keramikos skulptūros komunikuoja savo archetipiniu ženkliškumu, taupia, bet atpažįstama bei intuityviai pajuntama simbolika.


Autorės savo keramikos objektuose, tapybos darbuose ne dublikuoja viena kitos pasirinktas vizualines formas, pavidalus, o interpretuoja jas, palikdamos tik iliuziją į pirminius šaltinius.


Irina Troma tapyboje juntamas konstruktyvizmo, futurizmo stilistinis paveldas, jo interpretacija vėl gi suskamba autentiškai ir šiuolaikiškai, forma, koloritas, potėpio pobūdis atspindi jautrią kūrėjos natūrą, siekį tapybiniame paviršiuje nepsiriboti vien formaliu kompoziciniu paviršiaus segmentavimu, bet tarsi susiskaidžiusioms, pabyrančioms formoms suteikti jausmingumo, ir net lyriškumo. Savo tapybos darbuose Irina Troma interpretuodama Eglės tūrius juos tarsi sušvelnina, suteikia joms daugiau dekoratyvumo ,„puošnumo“, jusliškumo.


Simbiozė, dialogas, raiškos „duetas“ parodoje „Perėjimai“ – puikus menininkių bendrystės, eksperimentas, kuris gali būti ir pratęstas, sukuriant dar daugiau orginalių darbų.


----------------------------------------

*„simbiotika“ – autorinis, asocoatyvus žodžių darinys, kilęs iš žodžio „simbiozė“: įvairios skirtingų rūšių individų sugyvenimo formos. Žodis kildinamas iš graikų kalbos žodžio symbiosis – sugyvenimas.


Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė


0 comments