Eglės Maskaliūnaitės Butkuvienės paroda „Tuštumos pildymas“ LDS Projektų erdvėje

Vasario 17 d., antradienį, 18 val. kviečiame į Eglės Maskaliūnaitės Butkuvienės parodos „Tuštumos pildymas“ atidarymą DSG Projektų erdvėje, Vokiečių g. 4. Paroda veikia vasario 17 – kovo 2 d.

Eglės Maskaliūnaitės parodoje „Tuštumos pildymas“ matome itin nuoseklaus darbo, minčių, dvejonių, autoterapijos kelio tęsinį, tąsą idėjų, formų, kurios jau buvo eksponuojamos,  analizuojamos ir prieš keletą metų.

Menininkės kūriniai, skulptūros gimsta tarsi meditatyvinių potyrių, autoanalizės, autorefleksijų materializuoti atgarsiai. Jie neiliustruoja autorės konkrečių emocijų, autobiografijos detalių, o įgauną sukauptą pavidalą, vedantį tiek autorę, tiek objektus stebintį žiūrovą mąsliu analizės, išjautimo, archaiškosios pasąmonės, žmogaus esaties, tapsmo keliu.

Nors labai santūrių formų, asketiško, minimalistinio silueto skulptūros ir taupios savo formų „kalbėsena“, bet itin paveikios vidine emocija, emociniu sukauptumu ir net metafiziškumu. Tai tarsi naujų emocinių pasaulių, naujų ryšių, visa apimančios tuštumos pildymo, tvėrimo metaforos, emocinio mikrokosmoso sustingdymas molio skulptūrose, kurios kartu yra ir minimalistinių formų, balansinės kompozicijos kūriniai, objektai turtingi ne tik emocija, formos krūviu, įtampomis, bet ir subtiliu paviršiaus pajautimu, faktūros, matinio-blizgaus paviršiaus dinamika ir spalvomis, kurios papildo ženklišką, taupų kiekvienos „metaforos“ formų žaismą.

Introvertiškos, taupios formos, kartais ir biomorfinės improvizacijos (ne viena skulptūra primena ir paukščio siluetą, gėlę), formos primenančios riedulius, gal net aukurus tarsi įtraukia į pasąmonės vedamą minčių srautą, prakalba prigimtine prokalbe, baltiškąja, mūsų gimtąja prokalbe, kalba artimųjų ir tolimųjų protėvių, kai ir akmuo, ir paukštis, ir medis galėjo prabilti mums suprantama kalba.

Eglės skulptūros – kelio į gelmes, sielą, savęs pažinimą, vadavimosi iš nežinios, širdgėlos, praradimų metaforos. Jos – puikus balansas tarp nežinios ir vilties.

Pats jų kūrimo metodas, atsiribojant nuo kasdienio pasaulio šurmulio, einant vis gilyn, link tikrųjų jausmų bei emocijų apsprendžia jų taupias formas, asketiškus, archaiškus siluetus, kartais tarsi nuglostytus daugybinių prisilietimų paviršius, subtilius glazūrų prisilietimus. Viskas taupu, elegantiška ir tikslinga, nes skverbiamasi gilyn, o ne sprogstama į išorę.

Ne vienerius metus kuriami ciklai „Ryšys“, „Tuštumo pildymas“ liudija ne tik menininkės minties gilumą, nuoseklumą, bet ir puikų formos architektonikos pajautimą, gebėjimą pasakyti itin daug nedaugiažodžiaujant, kalbant taupia, elegantiška formos, silueto, metaforos kalba. Jai pavyksta užpildyti ne tik metaforiškas „tuštumas“, bet ir paveikti žiūrovą meditatyviai susikoncentruoti ties savo mintimis, abejonėmis ir kažkur slypinčia, bet nugalima, užpildoma tuštuma. Pildosi ir Eglės Maskaliūnaitės, ir mūsų įsivaizduojamos, o gal ir tikros, skaudžios tuštumos…

– Vaidilutė Brazauskaitė L.