Julijos Pociūtės paroda „Šabakštynas“ ARKOS galerijoje

Vasario 20 d., penktadienį, 18 val. galerija ARKA kviečia į Julijos Pociūtės parodos „Šabakštynas“ atidarymą.

Julijos Pociūtės paroda „Šabakštynas“ simboliškai nurodo terpę, per kurią reikia brautis – trumpam išminant ir nulenkiant augalus bei atsikovojant erdvę praėjimui, kuris netrukus vėl išnyksta vertikalėn grįžtančių augalų tankmėje. Tai patirtis, artima buvimui aplinkoje, kuri nėra iki galo pažini ar paaiškinama. Šabakštynas čia pasirodo ne tik kaip fizinė erdvė, bet ir kaip mąstymo bei jutimo būsena, kurioje pinasi persidengiantys pasakojimai ir raizgosi (ne)pažinios istorijos.

Parodoje pristatomi Lietuvoje, Suomijoje ir Islandijoje sukurti objektai, instaliacijos ir video kūriniai, gimę iš lauko tyrimų ir vietai jautrių praktikų. Menininkės kūryboje svarbus konkrečios vietos atmosferos, istorinių sluoksnių ir juslinių naratyvų apmąstymas. Pasitelkdama kūno sąsajos ir intuityvaus stebėjimo metodus, autorė leidžiasi į jutiminius sutiktų vietovių tyrinėjimus.

Vienoje iš parodos dalių eksponuojami darbai atliepia šiaurės kraštovaizdžius: nuo Islandijoje aptikto susirangiusio beržyno, kuriame sunku prasibrauti pro tankiai sužėlusius krūmokšnius, užpildytus bruknių laukymėmis, iki Laplandijoje besidriekiančių retų pušynų, įsitaisusių įvairiaspalvių kerpių paklotėje. Tyrinėjant šiaurės kraštovaizdžius, ieškota būdų aplinką patirti kaip procesą, per buvimą ir vyksmą, intuityvų reagavimą į vietovės ritmus ir dialogus su sutiktais žmonėmis. Peizažas čia veikia ne tik kaip įkvėpimo šaltinis, bet ir kaip aktyvus kūrybinės tėkmės dalyvis, lemiantis darbo laiką, medžiagiškumą, veiksmus, kūno judesius ir sprendimus. Dėmesys sutelkiamas į augimo, irimo, persidengiančių paviršių procesus – į erdves, kuriose žmogaus kuriama tvarka susiduria su natūraliais, nekontroliuojamais ciklais. Neprižiūrėtos, savaime besiformuojančios aplinkos vaizdiniai tampa būdu kalbėti apie gamtos ir žmogaus santykį, apie ribas tarp kontrolės ir laisvės vykti.

Šabakštynas čia veikia kaip jungiantis vaizdinys – būsena tarp aiškumo ir neapibrėžtumo. Šiame procese vietos atmintis skleidžiasi kaip kraštovaizdyje įrašyti laiko, patirčių ir istorinių įvykių sluoksniai, kuriuose persipina geologiniai procesai, ekologiniai ciklai ir žmogaus veiklos pėdsakai. Vietos pažinimas čia formuojasi per buvimą, takumą ir jutiminį santykį, pro kurį skverbiasi nuolat kintantis tikrovės patyrimas.

Kūrinių sukūrimą ir parengimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Paroda yra galerijos „Arka” projekto „Takūs paviršiai“ dalis. Projektą dalinai remia asociacija LATGA ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

Parodos partneriai – galerija „Meno parkas“, programa „Gifts from the Sentient Forest”, SIM Residency. Paroda dalyvauja Vilniaus miesto savivaldybės programoje SU-MENĖK.

Paroda veiks iki kovo 28 d.

Julija Pociūtė yra vizualaus meno kūrėja, dirbanti su skirtingų medijų instaliacijomis. Pastarieji jos meniniai tyrimai nagrinėja įvairius būdus patirti ir užmegzti ryšį su gamta bei vidine patirtimi, siekiant atskleisti žmogaus ir nežmogiškosios realybės sluoksnius bei permąstyti jų tarpusavio sąveikas. Šiuo metu ji yra doktorantė Laplandijos universitete (Suomija), kur vykdo projektą „Įkūnytas miškas" (Embodied Forest), nagrinėjantį, kaip meninės ir ekosomatinės praktikos gali formuoti kultūrinius pasakojimus, gilinančius žmogaus ir miško tarpusavio ryšį. Autorės darbai buvo eksponuoti Kai meno centre Taline; Latvijos nacionaliniame muziejuje Rygoje; Tartu meno namuose Estijoje; galerijoje LEVANT Šanchajuje; BlackBox galerijoje Miunchene (Vokietija); Šiuolaikinio meno centre Torunėje (Lenkija) bei SIM rezidencijoje Islandijoje. Julijos Pociūtės kūriniai saugomi Alexander Tutsek-Stiftung (Vokietija), Glasmuseet Ebeltoft (Danija) ir privačiuose rinkiniuose.

Daugiau apie parodas: www.arkagalerija.lt

Kontaktai:

Galerija „Arka“, Aušros Vartų g. 7, Vilnius

El. paštas: info@arkagalerija.lt