Juozas Vosylius
Gimė 1950 m. vasario 20 d. Marijampolės rajone.
1968 m. baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklą.
1968–1973 m. studijavo Lietuvos dailės institute (dabar – Dailės akademija), įgijo freskos ir mozaikos specialybę.
Nuo 1973 m. gyvena Klaipėdoje, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dailės katedros docentas.
Šalies dailininkų grupės „Individualistai“ narys.
Profesinės veiklos sritys – monumentalioji ir molbertinė tapyba.
Parodose dalyvauja nuo 1973 m.
Nuo 1978 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
2002–2003 m. – aukščiausio laipsnio valstybinės stipendininkas.
Dailininko tapybos darbų yra įsigiję Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos dailės fondas, M. K.Čiurlionio dailės muziejus, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Klaipėdos dramos teatras, Maskvos Tretjakovo galerija, įvairios organizacijos ir privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje.
Plenerai užsienyje:
1993 m. – Riūgene (Vokietija).
1998 m. – Mogiliove (Baltarusija).
1998 m. – Malmėje (Švedija).
Juozas Vosylius - tapytojas monumentalistas. Baigęs freskos studijas tapyboje išlaikė polinkį į monumentalumą, kuris jo kūryboje puikiai dera su dvasingumu, sakralumu, amžinųjų žmogaus būties vertybių - gyvybės paslapties, motinystės, tiesos, gyvenimo prasmės - paieškomis ir atskleidimu. Tapybos darbais J.Vosylius išsiskiria ne tik uostamiestyje, bet ir visos Lietuvos kontekste.
Iki 1996 metų sukūrė per 20 freskų visuomeniniuose pastatuose. Ir vienas, ir su bendraautoriais yra ištapęs daugybę milžiniškų freskų ir sgrafitų Klaipėdoje bei aplinkinėse vietovėse: Palangoje, Šventojoje, Juknaičiuose, Plateliuose, Vėžaičiuose, Pagėgiuose, Rietave. Deja, freskos žinomos mažiau nei molbertinė tapyba, daugelis jų negrįžtamai sunaikintos ir nuniokotos.
J. Vosyliaus freskos puošia Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės, Pagėgių Švento Kryžiaus, Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčių altorius.
SIENINĖ TAPYBA
Kurdamas freską J.Vosylius visada galvojo, kad ji turi apimti gyvenimo esmę, stengėsi jai suteikti gilią mintį, įprasminti ją iškilių asmenybių žavesiu, tautos istorine praeitimi, mitais, dvasingumo ilgesiu, gamtos grožio ir gyvybingumo teigimu. Todėl kūriniuose neapsieita be simbolių, metaforų, kurios freskose itin reikšmingos.
Dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė apie J. Vosyliaus monumentaliąją tapybą yra rašiusi: „Ankstyvesnėse freskose sėkmingai išvengęs technizuoto pasaulio vaizdavimo, tapytojas apgyvendino jas neišsenkančios vaizduotės sukurtais, jau savaime įdomiais motyvais, kurių tarpusavio ryšiai sukuria sunkiai iš pirmo žvilgsnio aprėpiamų simbolių, metaforų ir vis naujai kylančių asociacijų prisodrintą tapybinę erdvę (...), tiesiog pribloškia gaivalinga mitų ir archetipų pasaulio gyvastimi, kur lygiai greta egzistuoja ir konkrečios istorinės asmenybės“.
„Vosylius - labai tradiciškas ir labai modernus dailininkas. Apskritai - tai retas reiškinys-ir modernus, ir tradiciškas. J. Vosylius beviltiškai tradiciškas nemadingas, jei lyginsime jį su šiandienos menininkais, kurie „taškosi kraujais“, verčiasi per galvą, norėdami nustebinti, priblokšti publiką. Tapybos prasme J. Vosylius tradiciškas savo požiūriu į pasaulį, kuriame atpažįsta amžinas vertybes.
Jo kūrybai būdinga monumentali, kiek deformuota forma, groteskas, balansuotas koloritas. Taip pat - puikus amato įvaldymas, žanro pajautimas, subtilūs spalvos, linijos ir minties niuansai, tradicija, o drauge ir aštrus meninis naujumas.
Originalus ir modernus jis – savo požiūriu į paveikslo erdvę, komponavimo būdus, realybės ir vizijos jungtį bei temos pateikimą. J. Vosylius - vienas iš nedaugelio šiuolaikinių dailininkų, sėkmingai kuriančių sakralinės dailės srityje. Jo sakralumas - pagarba tam, ką jis tapo, su kuo gyvena, kaip supranta pasaulį. Į mus supantį pasaulį nukreiptas labai pagarbus, paprastas, atviras ir romus tapytojo žvilgsnis. Tai, kas buvo sienose, perėjo į drobes, tai kas buvo jaunystės paveiksluose- į sienas... Iš jaunystės atėjo paprastų motyvų pomėgis. Ta trauka išliko, bet pasikeitė požiūris į juos. Nebėra ironijos, gyvenimo kaip farso vertinimo. Atsirado įdėmus, kartais perdėm rimtas, bet daugiau tyrinėjantis, ieškantis būties atskleidimo žvilgsnis. Kiekvienas daiktas ar vaizdas yra visiškai realus, atpažįstamas. Intriguojantis neaiškumas atsiranda, kai gerai žinomi dalykai staiga atsiduria keistoje aplinkoje. Vizijos ir realybės derinys J. Vosyliaus kompozicijoms suteikia nepakartojamos nuotaikos, kurią kiekvienas žiūrovas apibūdina savaip“ .
MOLBERTINĖ TAPYBA
Juozas Vosylius tapo ir peizažus, figūrines kompozicijas, portretus bei natiurmortus.
Molbertinėje tapyboje, ilgai tapęs duslokomis, prigesintomis žemės spalvomis, pastaruoju metu autorius nevengia ryškių derinių. Smulkėja motyvas, kinta atskirų motyvų tarpusavio dermė. J.Vosyliaus drobėse smulkus, mirguliuojantis potėpis, šviesos efektai atveria simbolinės prasmės kupinus vaizdus.
Motyve - vis daugiau detalių, paveiksluose - vis daugiau motyvų, susietų funkciniais ryšiais.
Visi vaizdai ir daiktai į dailininko paveikslus atkeliauja ne šiaip sau, tai nėra tiesiog daiktai, kone kiekvienas yra simbolis, alegorija, perteikiantis nostalgiją, harmonijos ilgesį, gyvenimo trapumą, žmogaus vienatvę ir menkumą amžinybės ir laiko akivaizdoje.
Atskleisdamas tai, dailininkas siekia sukurti ne vizualinį, o daugiau mistinį, alegorinį įvaizdį.
Taip dailininkas tapo ir portretus.
Kiekviename portrete J. Vosylius ieško žmogaus charakterio, kažkokios intrigos, ypatingą svarbą teikdamas detalėms, atspindinčioms portretuojamo personažo aplinką, profesiją, pomėgius, svajones, dvasinį pasaulį.
Jo paveikslų herojai vieningai tvirtina, kad dailininkas visada išlaiko gilią pagarbą portretui pozavusiam žmogui.
Informacija parengta vykdant Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą "Monumentaliosios dailės kūrinių duomenų bazės kaupimas ir sklaida".