Antano Mončio namuose-muziejuje 2022 m. vasario 12 d. – kovo 27 d.
Parodoje pristatomi trys pagrindiniai Medos Norbutaitės kuriamų tapybos kompozicijų ciklai.
Tapytoją domina materialus kūnas, turintis savo apimtį, formą, faktūrą, spalvą, kvapą ir nuotaikas, o sykiu atspindintis emocinę ir dvasinę patirtį, mintis. Tapytojai rūpi kūniškas buvimas pasaulyje ir kūniško Aš santykis su aplinka.
Kūriniuose skleidžiasi kūniško žmogaus ryšio su pasauliu pradžia, kūno fizinis kismas, santykio su pasauliu ir savimi pokyčiai tampa atsvara vyraujančiam vartotojiškam požiūriui į kūną.
Medos plastinei raiškai būdingas ypatingas taktiliškumas, joje svarbus potėpis, faktūra – dailininkės prisilietimo prie drobės akimirka. Tapytoja vaizduoja tikrus ir nepagražintus kūnus.
Žmogaus amžius jai – tai individualybė, patirtis ir išminties galimybė, o senas, raukšlėtas ir suglebęs kūnas – tai regima ir fiksuojama individo sielos istorija. Meda, naudodamasi įvaldyta rembrantiškąja chiaroscuro (it. šviesokaitos) technika, atveria žmogaus kūną, išnyrantį iš tamsos. Švytinti figūra atskleidžia vaizduojamo modelio individualybę ir pasakoja jo gyvenimo istoriją. Galima sakyti, jog tai būties ir gyvenimiškos patirties atvėrimas per ypatingą optikos prizmę.
Medos Norbutaitės kūno atvaizdams būdinga ypatinga emocinė ir jausminė ekspresija, kurioje vaizdai yra tarsi mediumai. Kūno atvaizdas tampa tarsi dailininko ir žiūrovo tarpininku. Žinoma, visuomet kalbėjimas apie nuogą kūną ir jo atvaizdą mene veda prie jausmingumo ir erotikos klausimų. Žvelgdami į dailininkės kūrinius, regime, jog tapytoja neina tiesmukiškos erotikos keliu. Darbuose skleidžiasi paties modelio jausmingumas ir emocijos. Tapytoja nesistengia modelio vaizduoti patrauklia ar estetiška poza ar gražiai atvaizduoti todėl, kad pirmiausia ji pasirinko būtent tą modelį ir tokį kūną, kuris yra tarsi jausminis objektas.
Medos Norbutaitės meninei raiškai būdingas non finito (it. neužbaigtumas) principas ir savita dinamika, kuri primena senąjį kiną – žmogaus figūra pamažu pajuda vienam kadrui keičiant kitą. Dailininkės nutapytuose kūnuose tarsi juntama ši judesio galimybė. / … / Tokia tapyba išreiškia esmingiausius dalykus meninės formos neišbaigtumu, estetine užuomina ir neišsakymu, kuris tampa svarbia emocinio poveikio priemone jos kūrinių žiūrovui.
Pastaraisiais metais Meda Norbutaitė savo kompozicijoms, kuriose yra nuorodų į visuomenines aktualijas ir miesto gyvenimo temas, suteikia ironijos ar grotesko elementų.
Medos Norbutaitės tapyboje kuriama meta-fizinė realybė atskleidžia esmingiausius žmogaus gyvenimo ir būties virsmus, kurių pagrindinis simbolis – žmogaus kūnas.
Parengta pagal: NAUJOJI ROMUVA, 2021 , N R . 1 ( 614 ) 37
MEDOS NORBUTAITĖS KŪNO IR SIELOS ŽEMĖLAPIAI
Basia Nikiforova, Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė
Comments