Search

Per daug kitokia. Arūnė Tornau


Tapytoja Arūnė Tornau © LDS


Tokia šviesia proga, kaip ši, norėčiau pasakoti apie Arūnės Tornau kūrybinį kelią, kuriame nėra beveik jokių tradicinį menininko mitą sudarančių faktų - jaunystės, pilnos dailės kanonus laužančio maišto ir ekspresijos, iš kojų verčiančių eksperimentų ir skandalingų kūrinių, nėra tiesiog skandalų ar tiesiog garsių kūrinių, laurų, genialumo auros, pozos, galios demonstravimo. Čia viskas kaip tik priešingai. Dabar, žvelgiant atgal, visai aiškiai matyti, kad jos biografijoje yra daugybė faktų, sudarančių moterų menininkių biografijas. Arūnė nuo pat pradžių buvo per daug kitokia - atėjusi iš architektūros, moteris, svajojanti patekti į aukščiausią kastą - tapti tapytoja. Ta aukščiausia dailės rūšimi laikyta tapyba (ir skulptūra, kaip žinia) buvo negailestinga neturintiems šios meno rūšies diplomo, negailestinga ir moterims. Ačiū dievui, Lietuvos dailės istorija pilna menininkių, atlaikiusių šį spaudimą.


Kartais tenka stebėti, kaip Arūnė Tornau traukia savo milžiniškas drobes iš lentynų, neša į šviesą, eksponuoja parodoje ir tie nušlifuoti, taupūs judesiai atrodo tiesiog bendriniai, palikti dar Louise Bourgeois, lupančios mandariną ir kalbančios apie tėvus ir moters lytį.

Arūnės biografija neatitinka menininko mito ir tuo, kad kūrybos branda, parodos, pagaliau šis pripažinimas, kurio proga ir parašytas tekstas, atėjo jau gerokai vyresniame amžiuje. Atkakliai ieškant savo plastinės kalbos, ją tobulinant, staiga paaiškėjo, kad aktualiomis tapo jau daug metų menininkės taikytos strategijos ir temos. Arūnė ieško senų drobių - užuolaidų, staltiesių, lovatiesių, ant kurių ir tapo, tai darydama visai nedeklaruojant kažkokios “tvarumo” pozicijos, o veikdama iš jausmo ir supratimo, kad taip turi būti, įsiliedama į bandrą gamtišką ratą, kur nukritę lapai tampa trąša naujai gyvybei, kur mirštantys rudens augalai beria į žemę sėklas. Menininkės kūryboje viskas nyksta, trupa, rūdyja, auga, šviečia, šnabžda, kinta, tamsus vanduo ir miškas slepia nežinomybę ar begalybę. Tokie ir jos objektai - sudilę audiniai virsta formomis, nulūžę medinukai toliau gyvuoja suburti į naujus darinius. Galėčiau sakyti, kad jos kūriniai galėtų būti Donnos Harraway Žemės tinklo ir čiuptuvinio mąstymo iliustracijos, būtent todėl, kad juose nėra konkrečių voverių ar banginių, akacijų ar nariuotakojų, nėra dirvos ir bakterijų, bet visa tai galima jausti, kaip ir tiesiog šviesą, perskrodžiančią rūką. Ir būtent todėl menininkė neturi vieno mega garsaus paveikslo ar objekto - jos kūryba yra vientisa sistema, kuri veikia kaip veikia ruduo - anksčiau ar vėliau, bet vieną dieną supranti, kad tai yra. Tvirtai, aiškiai, nepaneigimai. Neginčijamas dydis.

Arūnė Tornau gimė 1956 m. Vilniuje. 1979 m. baigė Vilniaus dailės institute architektūrą. Nuo 1990 – Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė. Dalyvavo daugelyje tarptautinių ir respublikinių parodų, vykdė meno edukacinius projektus Lietuvoje ir užsienyje. Dėstė tarptautinėse meno akademijose. Kūrė scenografiją spektakliams, yra kelių dailės vadovėlių, knygų, straipsnių, kelių videofilmų, TV ir radijo laidų apie meną ir meno pedagogiką autorė ir bendraautorė.


Aistė Kisarauskaitė