top of page
Vilniaus vietovaizdžiai
VILNIAUS VIETOVAIZDŽIAI – projektas, gimęs Dailininkų sąjungos fondo iniciatyva. Vilniaus reklaminiuose stenduose eksponuojami įvairiomis klasikinėmis grafikos technikomis sukurti kūriniai nukelia į 7–9 dešimtmečio Vilnių.
Kūriniai yra Dailininkų sąjungos fondo [1] kolekcijos dalis. Fondo grafikos rinkinį sudaro grafikų Rimtauto Gibavičiaus, Edmundo Birgėlos, Alfonso Čepausko, Violetos Gaidamavičiūtės–Kisielienės, Vytauto Kalinausko, Antano Kučo, Jono Kuzminskio, Antano Kmieliausko, Leono Lagausko, Henriko Ratkevičiaus, Jūratės Stauskaitės ir kitų menininkų grafika.
Atrasdami miestą, menininkai gėrisi senojo Vilniaus panoramomis, atmosfera, žaluma, architektūra. Grafikos lakštuose išnyra ir Žirmūnai, ir Lazdynai, Antakalnis.
Menininkų žvilgsniai labai skirtingi. Rimtauto Gibavičiaus miestas – šviesus ir pilnas ritmikos, o kūriniai beveik virsta abstrakcija, Edmundo Birgėlos, Violetos Gaidamavičiūtės-Kisielienės sukurti miesto vaizdai – šiurkštesni. Žalumos ir netikėtumų miestas atsiskleidžia Leono Lagausko, Alfonso Čepausko grafikos lakštuose, miglos, bokštų ir paukščių – Jūratės Stauskaitės kūriniuose. Antakalnio atkarpa kaip jungtis tarp senojo ir naujojo Vilniaus išnyra miesto senbuvės L. J. Paškauskaitės, kuri vienintelė gimė ir augo Vilniuje, grafikos lakšte. Vilniaus gotika – pasirodo naujosios architektūros apsuptyje, H. Ratkevičiaus darbe. Parodoje eksponuojami ir lietuvių dailės klasikų Antano Kučo, Jono Kuzminskio, Antano Kmieliausko kūriniai.
Darbai sukurti medžio, lino raižinio, serigrafijos, oforto, cianotipijos, mišrios grafikos ir kt. technikomis.
Kūriniai Vilniaus tema buvo kuriami nebūtinai kaip asmeninės dovanos ar menininkų iniciatyva, neretai jie buvo užsakomi specialioms progoms, siekiant atspindėti reprezentacinę miesto pusę, garbingą praeitį.
[1] iki 1994 – Lietuvos dailės fondas, menininkų organizacija veikusi 1944–1994
Janina Lili Paškauskaitė. Išvyka garlaiviu Neries upe. 1979, ofortas, sausa adata (2/20), 31,5 x 43,5 cm
Janina Lili Paškauskaitė 1944–51 studijavo grafiką Lietuvos dailės institute. Ankstyvajame kūrybos etape išryškėjo portretistė talentas, kuris visu ryškumu atsiskleidė kuriant ciklą apie įžymius Lietuvos žmones. Sukūrė estampų, ekslibrisų, knygų iliustracijų (Albinas Žukauskas Debesų piemenė,1962; Homeras Iliada, 1963; Balys Sruoga Bangų viršūnės,1966 ir kt.).
Menininkė puikiai įvaldė įvairias grafikos technikas. Jos išilginto formato darbai neretai komponuojami iš kelių klišių. Meistriški menininkės gebėjimai darbuose neretai atsiskleidžia lengva ir švaria linija, daugiasluoksniu pasakojimu.
Dalį sukurtų peizažų menininkė skyrė gimtajam miestui. J. L. Paškauskaitės žvilgsnis aprėpia kiekvieną miesto detalę: senus ir naujus pastatus, gatves, automobilius, upę ir medžius. Grafikos lakšte užčiuopta rami miesto atmosfera, lėta laiko tėkmė, architektūros kontrastai. Garlaivis ramiai plaukia Nerimi Antakalnio link, dešinėje artėdamas prie Sluškų rūmų. Mindaugo tiltas per Nerį bus nutiestas po poros dešimtmečių
Menininkė puikiai įvaldė įvairias grafikos technikas. Jos išilginto formato darbai neretai komponuojami iš kelių klišių. Meistriški menininkės gebėjimai darbuose neretai atsiskleidžia lengva ir švaria linija, daugiasluoksniu pasakojimu.
Dalį sukurtų peizažų menininkė skyrė gimtajam miestui. J. L. Paškauskaitės žvilgsnis aprėpia kiekvieną miesto detalę: senus ir naujus pastatus, gatves, automobilius, upę ir medžius. Grafikos lakšte užčiuopta rami miesto atmosfera, lėta laiko tėkmė, architektūros kontrastai. Garlaivis ramiai plaukia Nerimi Antakalnio link, dešinėje artėdamas prie Sluškų rūmų. Mindaugo tiltas per Nerį bus nutiestas po poros dešimtmečių
Violeta Gaidamavičiūtė-Kisielienė. Siena. Iš ciklo Vilnius. 1991, ofortas (95/100), 79 x 57,5 cm
Grafikė Violeta Gaidamavičiūtė-Kisielienė – - Lietuvos dailės instituto auklėtinė.
Ankstyvieji menininkės grafikos kūriniai sukurti daugiausia oforto technika, o menininkė nevengė tiksliai realistiškai atkurti vaizduojamus objektus, gėles, pastatus, kasdienybės aplinką. Vėliau ji pamėgo daug estetinių galimybių teikiančią šilkografiją. Šia technika sukurti estampai – didelio formato, atskleidžia skirtingas nuotaikas, pasižymi erdvės pojūčiu, kompoziciniu ir spalviniu dinamizmu ir ritmika.
Ankstyvuoju laikotarpiu V. Gaidamavičiūtė-Kisielienė sukūrė ir devynių ofortų ciklą Vilnius. Viename ciklo kūrinių Siena menininkė užfiksavo Universiteto gatvės sieną. Panašių, iki šių dienų išlikusių statinių, su buvusių namų siluetų punktyrais gausu ir kitose Vilniaus senamiesčio vietose. Statinio veidas – šiurkštokas, jame svarbi kiekviena plyta, nelygumas ar aptrupėjimas. Vilnių menininkė interpretuoja kaip buvusių ir esamų patirčių vietą, o sienos portrete ieško nereprezentacinio miesto ir prarasto laiko ženklų.
Ankstyvieji menininkės grafikos kūriniai sukurti daugiausia oforto technika, o menininkė nevengė tiksliai realistiškai atkurti vaizduojamus objektus, gėles, pastatus, kasdienybės aplinką. Vėliau ji pamėgo daug estetinių galimybių teikiančią šilkografiją. Šia technika sukurti estampai – didelio formato, atskleidžia skirtingas nuotaikas, pasižymi erdvės pojūčiu, kompoziciniu ir spalviniu dinamizmu ir ritmika.
Ankstyvuoju laikotarpiu V. Gaidamavičiūtė-Kisielienė sukūrė ir devynių ofortų ciklą Vilnius. Viename ciklo kūrinių Siena menininkė užfiksavo Universiteto gatvės sieną. Panašių, iki šių dienų išlikusių statinių, su buvusių namų siluetų punktyrais gausu ir kitose Vilniaus senamiesčio vietose. Statinio veidas – šiurkštokas, jame svarbi kiekviena plyta, nelygumas ar aptrupėjimas. Vilnių menininkė interpretuoja kaip buvusių ir esamų patirčių vietą, o sienos portrete ieško nereprezentacinio miesto ir prarasto laiko ženklų.
Vytautas Kalinauskas. Merginų vakaras, III. Žirmūnai. 1972, autorinė technika, 36 x 47, 5 cm
Vytauto Kalinauskas – tapytojas, scenografas, meninė asmenybė, 7–9 dešimtmetyje formavusi kūrybiško ir bohemiško Vilniaus įvaizdį. Menininkas iliustravo ir apipavidalino beveik 200 knygų (reikšmingiausios Goethe's Faustas,1977; Dante's Dieviškoji komedija,1987), sukūrė scenovaizdžius 30 spektaklių.
Kūrybinę menininko vaizduotę inspiravo teatro kaukės, meno kūriniai, miesto gyvenimas. Kiekvienas miestui skirtas grafikos lakštas – tarsi džiazo kompozicija, perpinanti meną ir – teatralizuotą žaidimą – gyvenimą. Viename ankstyvųjų ciklų, skirtų Vilniaus temai – Senojo Vilniaus Zodiakas, 1966, miesto artefaktai susiejami su kosmogoniniai ženklais.
Kūrinyje Merginų vakaras, III, menininkas pagavo naujo Žirmūnų mikrorajono, iškilusio kairėje Neries pusėje 8–ojo dešimtmečio pradžioje, dvasią: vasara, šilta, o pro langus, papuoštus gėlėmis, žvelgia stilingi jo gyventojai. Kitame lakšte – miesto kasdienybės ir istorinės Katedros (tuomet Paveikslų galerija) vaizdas suliejamas į nedalomą visumą, nevengiant laikmečio detalių: aptempti siluetai, rankinė ir moteriškų batelių kulniukai, kelnių kliošai ir motociklai – neatsiejama miestietiško gyvenimo dalis.
Kūrybinę menininko vaizduotę inspiravo teatro kaukės, meno kūriniai, miesto gyvenimas. Kiekvienas miestui skirtas grafikos lakštas – tarsi džiazo kompozicija, perpinanti meną ir – teatralizuotą žaidimą – gyvenimą. Viename ankstyvųjų ciklų, skirtų Vilniaus temai – Senojo Vilniaus Zodiakas, 1966, miesto artefaktai susiejami su kosmogoniniai ženklais.
Kūrinyje Merginų vakaras, III, menininkas pagavo naujo Žirmūnų mikrorajono, iškilusio kairėje Neries pusėje 8–ojo dešimtmečio pradžioje, dvasią: vasara, šilta, o pro langus, papuoštus gėlėmis, žvelgia stilingi jo gyventojai. Kitame lakšte – miesto kasdienybės ir istorinės Katedros (tuomet Paveikslų galerija) vaizdas suliejamas į nedalomą visumą, nevengiant laikmečio detalių: aptempti siluetai, rankinė ir moteriškų batelių kulniukai, kelnių kliošai ir motociklai – neatsiejama miestietiško gyvenimo dalis.
Vytautas Kalinauskas. Vilniaus ritmai, I. 1973, autorinė technika (8/15), 36,7 x 49 cm
Vytauto Kalinauskas – tapytojas, scenografas, meninė asmenybė, 7–9 dešimtmetyje formavusi kūrybiško ir bohemiško Vilniaus įvaizdį. Menininkas iliustravo ir apipavidalino beveik 200 knygų (reikšmingiausios Goethe's Faustas,1977; Dante's Dieviškoji komedija,1987), sukūrė scenovaizdžius 30 spektaklių.
Kūrybinę menininko vaizduotę inspiravo teatro kaukės, meno kūriniai, miesto gyvenimas. Kiekvienas miestui skirtas grafikos lakštas – tarsi džiazo kompozicija, perpinanti meną ir – teatralizuotą žaidimą – gyvenimą. Viename ankstyvųjų ciklų, skirtų Vilniaus temai – Senojo Vilniaus Zodiakas, 1966, miesto artefaktai susiejami su kosmogoniniai ženklais.
Kūrinyje Merginų vakaras, III, menininkas pagavo naujo Žirmūnų mikrorajono, iškilusio kairėje Neries pusėje 8–ojo dešimtmečio pradžioje, dvasią: vasara, šilta, o pro langus, papuoštus gėlėmis, žvelgia stilingi jo gyventojai. Kitame lakšte – miesto kasdienybės ir istorinės Katedros (tuomet Paveikslų galerija) vaizdas suliejamas į nedalomą visumą, nevengiant laikmečio detalių: aptempti siluetai, rankinė ir moteriškų batelių kulniukai, kelnių kliošai ir motociklai – neatsiejama miestietiško gyvenimo dalis.
Kūrybinę menininko vaizduotę inspiravo teatro kaukės, meno kūriniai, miesto gyvenimas. Kiekvienas miestui skirtas grafikos lakštas – tarsi džiazo kompozicija, perpinanti meną ir – teatralizuotą žaidimą – gyvenimą. Viename ankstyvųjų ciklų, skirtų Vilniaus temai – Senojo Vilniaus Zodiakas, 1966, miesto artefaktai susiejami su kosmogoniniai ženklais.
Kūrinyje Merginų vakaras, III, menininkas pagavo naujo Žirmūnų mikrorajono, iškilusio kairėje Neries pusėje 8–ojo dešimtmečio pradžioje, dvasią: vasara, šilta, o pro langus, papuoštus gėlėmis, žvelgia stilingi jo gyventojai. Kitame lakšte – miesto kasdienybės ir istorinės Katedros (tuomet Paveikslų galerija) vaizdas suliejamas į nedalomą visumą, nevengiant laikmečio detalių: aptempti siluetai, rankinė ir moteriškų batelių kulniukai, kelnių kliošai ir motociklai – neatsiejama miestietiško gyvenimo dalis.
Edmundas Birgėla. Bendrabutis. 1979, lino raižinys, 36,5 x 35 cm
Edmundas Birgėla – grafikas iš prigimties,
Lietuvos dailės instituto, kurį baigė 1978, auklėtinis. Daug profesinių paslapčių jis išmoko ir perėmė iš savo mokytojo, šilkografijos meistro Mikalojaus Povilo Vilučio, kitų profesionalų. Vėliau Šiaulių pedagoginiame institute pats mokė studentus.
Menininkui teko išbandyti įvairių grafikos technikų: šilkografiją, sausą adatą, lino raižinį ir kt. 2007 jis parengė knygelę Monotipija, kurioje išsamiai atskleidė vienetinio atspaudo, apjungiančio grafikos ir tapybos medijas, galimybes.
Kurdamas E. Birgėla nebijo eksperimentuoti, plėsti grafikos ar tapybos ribas. Jo tapyba taip pat labai grafiška: dėmesys sutelkiamas į liniją, spalvines dėmes.
Prabėgus vieneriems metams nuo studijų institute, menininkas sukūrė darbą aštroko, šiurkštaus štricho ir juodos/baltos kontrasto pagalba atskleidžiantį 8–ojo dešimtmečio tipiško miesto bendrabučio gyvenimą. Kritiškas ir nestokojantis humoro kūrinys užfiksavo, ko gero, visus bendrabučio gyventojus, kurie ilgam įkliuvo į kvadratinės dėžutės spąstus, o savo kasdienines problemas sprendžia bendroje virtuvėje, rūsyje, duše, koridoriuose.
Lietuvos dailės instituto, kurį baigė 1978, auklėtinis. Daug profesinių paslapčių jis išmoko ir perėmė iš savo mokytojo, šilkografijos meistro Mikalojaus Povilo Vilučio, kitų profesionalų. Vėliau Šiaulių pedagoginiame institute pats mokė studentus.
Menininkui teko išbandyti įvairių grafikos technikų: šilkografiją, sausą adatą, lino raižinį ir kt. 2007 jis parengė knygelę Monotipija, kurioje išsamiai atskleidė vienetinio atspaudo, apjungiančio grafikos ir tapybos medijas, galimybes.
Kurdamas E. Birgėla nebijo eksperimentuoti, plėsti grafikos ar tapybos ribas. Jo tapyba taip pat labai grafiška: dėmesys sutelkiamas į liniją, spalvines dėmes.
Prabėgus vieneriems metams nuo studijų institute, menininkas sukūrė darbą aštroko, šiurkštaus štricho ir juodos/baltos kontrasto pagalba atskleidžiantį 8–ojo dešimtmečio tipiško miesto bendrabučio gyvenimą. Kritiškas ir nestokojantis humoro kūrinys užfiksavo, ko gero, visus bendrabučio gyventojus, kurie ilgam įkliuvo į kvadratinės dėžutės spąstus, o savo kasdienines problemas sprendžia bendroje virtuvėje, rūsyje, duše, koridoriuose.
Antanas Kučas. Vilnius pro medžius. 1966, medžio raižinys 25,5 x 31 cm
Antanas Kučas – Kauno meno mokyklos auklėtinis, 1935 baigė grafiką (vadovas Adomas Galdikas), nuo 1951 pradėjo dėstyti Lietuvos dailės institute, nuo 1970 – instituto profesorius.
Jo kūrybinė individualybė atsiskleidė kuriant iliustracijas. Pirmąsias knygas iliustravo ir apipavidalino dar studijuodamas Kauno meno mokykloje. Vienos reikšmingiausių iliustracijų sukurtos A. Aišbės-Krikščiukaičio apsakymui Brička (keli leidimai), 1965 už iliustracijas Žemaitės apsakymui Marti jis apdovanotas Sidabro medaliu Tarptautinėje knygos meno parodoje Leipcige.
Menininkas tušu ir flomasteriu sukūrė daug piešinių, nuliejo akvarelių. Lakštinėje grafikoje mėgo peizažo žanrą, sukūrė daug Lietuvos ir Vilniaus gamtovaizdžių. Vilniaus jubiliejaus proga miestui skyrė ciklą Vilniui – 650.
Kūriniuose menininkas dažnai naudojo lino ar medžio raižinio techniką. Medžio raižinyje Vilnius pro medžius užfiksuotas daugelio menininkų pamėgtas miesto vaizdas nuo kalno. Už išlakių medžių, tolumoje išnyra šviesus bažnyčios bokštas, šalia esančių pastatų linija. Ornamentiško, stilizuoto piešinio ir linijų pagalba sukuriamas pilnas giedros, ramybės ir žalumos Vilniaus vaizdas.
Jo kūrybinė individualybė atsiskleidė kuriant iliustracijas. Pirmąsias knygas iliustravo ir apipavidalino dar studijuodamas Kauno meno mokykloje. Vienos reikšmingiausių iliustracijų sukurtos A. Aišbės-Krikščiukaičio apsakymui Brička (keli leidimai), 1965 už iliustracijas Žemaitės apsakymui Marti jis apdovanotas Sidabro medaliu Tarptautinėje knygos meno parodoje Leipcige.
Menininkas tušu ir flomasteriu sukūrė daug piešinių, nuliejo akvarelių. Lakštinėje grafikoje mėgo peizažo žanrą, sukūrė daug Lietuvos ir Vilniaus gamtovaizdžių. Vilniaus jubiliejaus proga miestui skyrė ciklą Vilniui – 650.
Kūriniuose menininkas dažnai naudojo lino ar medžio raižinio techniką. Medžio raižinyje Vilnius pro medžius užfiksuotas daugelio menininkų pamėgtas miesto vaizdas nuo kalno. Už išlakių medžių, tolumoje išnyra šviesus bažnyčios bokštas, šalia esančių pastatų linija. Ornamentiško, stilizuoto piešinio ir linijų pagalba sukuriamas pilnas giedros, ramybės ir žalumos Vilniaus vaizdas.
Alfonsas Čepauskas. Reminiscencijos apie Šv. Jurgio bažnyčią. Iš ciklo Lietuvos architektūriniai paminklai. 1977, termofolija, 23,8 x 17,5 cm
Grafikas, tapytojas, skulptorius, kelionių entuziastas, motociklu įveikęs tūkstančius kilometrų Alfonsas Čepauskas cikle Lietuvos architektūriniai paminklai įamžino ir reikšmingus Vilniaus statinius.
Grafikos lakštuose užfiksuotos ir kelios Vilniaus bažnyčios. Vienoje jų – praeivių retai pastebimas barokinės Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios fasadas. Pastatas atsiduria tuščioje erdvėje, netikėtoje simbolinių laikrodžio mechanizmų ir lapės draugijoje. Kitame lakšte – į architektūrinį Šv. Petro ir Povilo ansamblį žvelgiama iš dviejų taškų, iš aukštai ir tarsi stovint priešais pastatą. Bažnyčios vaizdas užpildo visą paveikslo erdvę, jis pripildomas egzotiškomis detalėmis ir ornamentais, o kasdienybę gražina automobilių parkavimo ženklas P. XVIII amžiaus pradžioje lieknais bokštais Vilniaus peizažą prie Žaliojo tilto papildęs Šv. Rapolo bažnyčios siluetas, trečiajame menininko kūrinyje įamžintas naujų pastatų ir troleibuso kaimynystėje, o dangaus skliaute išraiškingai it saulės diskai boluoja bažnyčios bokštų viršūnės.
Grafikos lakštuose užfiksuotos ir kelios Vilniaus bažnyčios. Vienoje jų – praeivių retai pastebimas barokinės Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios fasadas. Pastatas atsiduria tuščioje erdvėje, netikėtoje simbolinių laikrodžio mechanizmų ir lapės draugijoje. Kitame lakšte – į architektūrinį Šv. Petro ir Povilo ansamblį žvelgiama iš dviejų taškų, iš aukštai ir tarsi stovint priešais pastatą. Bažnyčios vaizdas užpildo visą paveikslo erdvę, jis pripildomas egzotiškomis detalėmis ir ornamentais, o kasdienybę gražina automobilių parkavimo ženklas P. XVIII amžiaus pradžioje lieknais bokštais Vilniaus peizažą prie Žaliojo tilto papildęs Šv. Rapolo bažnyčios siluetas, trečiajame menininko kūrinyje įamžintas naujų pastatų ir troleibuso kaimynystėje, o dangaus skliaute išraiškingai it saulės diskai boluoja bažnyčios bokštų viršūnės.
Alfonsas Čepauskas. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Antakalnyje. Iš ciklo Lietuvos architektūriniai paminklai. 1977, termofolija, 23,2 x 18,5 cm
Grafikas, tapytojas, skulptorius, kelionių entuziastas, motociklu įveikęs tūkstančius kilometrų Alfonsas Čepauskas cikle Lietuvos architektūriniai paminklai įamžino ir reikšmingus Vilniaus statinius.
Grafikos lakštuose užfiksuotos ir kelios Vilniaus bažnyčios. Vienoje jų – praeivių retai pastebimas barokinės Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios fasadas. Pastatas atsiduria tuščioje erdvėje, netikėtoje simbolinių laikrodžio mechanizmų ir lapės draugijoje. Kitame lakšte – į architektūrinį Šv. Petro ir Povilo ansamblį žvelgiama iš dviejų taškų, iš aukštai ir tarsi stovint priešais pastatą. Bažnyčios vaizdas užpildo visą paveikslo erdvę, jis pripildomas egzotiškomis detalėmis ir ornamentais, o kasdienybę gražina automobilių parkavimo ženklas P. XVIII amžiaus pradžioje lieknais bokštais Vilniaus peizažą prie Žaliojo tilto papildęs Šv. Rapolo bažnyčios siluetas, trečiajame menininko kūrinyje įamžintas naujų pastatų ir troleibuso kaimynystėje, o dangaus skliaute išraiškingai it saulės diskai boluoja bažnyčios bokštų viršūnės.
Grafikos lakštuose užfiksuotos ir kelios Vilniaus bažnyčios. Vienoje jų – praeivių retai pastebimas barokinės Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios fasadas. Pastatas atsiduria tuščioje erdvėje, netikėtoje simbolinių laikrodžio mechanizmų ir lapės draugijoje. Kitame lakšte – į architektūrinį Šv. Petro ir Povilo ansamblį žvelgiama iš dviejų taškų, iš aukštai ir tarsi stovint priešais pastatą. Bažnyčios vaizdas užpildo visą paveikslo erdvę, jis pripildomas egzotiškomis detalėmis ir ornamentais, o kasdienybę gražina automobilių parkavimo ženklas P. XVIII amžiaus pradžioje lieknais bokštais Vilniaus peizažą prie Žaliojo tilto papildęs Šv. Rapolo bažnyčios siluetas, trečiajame menininko kūrinyje įamžintas naujų pastatų ir troleibuso kaimynystėje, o dangaus skliaute išraiškingai it saulės diskai boluoja bažnyčios bokštų viršūnės.
Alfonsas Čepauskas. Šv. Rapolo bažnyčia. Iš ciklo Lietuvos architektūriniai paminklai. 1977, termofolija, 25,5 x 17,5 cm
Grafikas, tapytojas, skulptorius, kelionių entuziastas, motociklu įveikęs tūkstančius kilometrų Alfonsas Čepauskas cikle Lietuvos architektūriniai paminklai įamžino ir reikšmingus Vilniaus statinius.
Grafikos lakštuose užfiksuotos ir kelios Vilniaus bažnyčios. Vienoje jų – praeivių retai pastebimas barokinės Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios fasadas. Pastatas atsiduria tuščioje erdvėje, netikėtoje simbolinių laikrodžio mechanizmų ir lapės draugijoje. Kitame lakšte – į architektūrinį Šv. Petro ir Povilo ansamblį žvelgiama iš dviejų taškų, iš aukštai ir tarsi stovint priešais pastatą. Bažnyčios vaizdas užpildo visą paveikslo erdvę, jis pripildomas egzotiškomis detalėmis ir ornamentais, o kasdienybę gražina automobilių parkavimo ženklas P. XVIII amžiaus pradžioje lieknais bokštais Vilniaus peizažą prie Žaliojo tilto papildęs Šv. Rapolo bažnyčios siluetas, trečiajame menininko kūrinyje įamžintas naujų pastatų ir troleibuso kaimynystėje, o dangaus skliaute išraiškingai it saulės diskai boluoja bažnyčios bokštų viršūnės.
Grafikos lakštuose užfiksuotos ir kelios Vilniaus bažnyčios. Vienoje jų – praeivių retai pastebimas barokinės Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios fasadas. Pastatas atsiduria tuščioje erdvėje, netikėtoje simbolinių laikrodžio mechanizmų ir lapės draugijoje. Kitame lakšte – į architektūrinį Šv. Petro ir Povilo ansamblį žvelgiama iš dviejų taškų, iš aukštai ir tarsi stovint priešais pastatą. Bažnyčios vaizdas užpildo visą paveikslo erdvę, jis pripildomas egzotiškomis detalėmis ir ornamentais, o kasdienybę gražina automobilių parkavimo ženklas P. XVIII amžiaus pradžioje lieknais bokštais Vilniaus peizažą prie Žaliojo tilto papildęs Šv. Rapolo bažnyčios siluetas, trečiajame menininko kūrinyje įamžintas naujų pastatų ir troleibuso kaimynystėje, o dangaus skliaute išraiškingai it saulės diskai boluoja bažnyčios bokštų viršūnės.
Vytautas Varanka. Gedimino pilis. 1962, lino raižinys, 41, 5 x 29 cm
Dar romantizmo laikotarpiu susiformavo istorinių objektų vaizdavimo tradicija (istoriniai pastatai ant kalvų, apsupti didingos gamtos, neretai apleisti ir vieniši). Romantinis požiūris būdingas ir šiam grafikos darbui. Į Gedimino pilies vakarinį bokštą žvelgiama iš labai arti, beveik nuo bokšto prieigų. Neplazdanti bokšto vėliava, aplinkiniai griuvėsiai liudija buvusią herojišką ir ambicingą miesto praeitį.
Šaltiniai:
Lietuvos dailininkų žodynas 1918 –1944. Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Vilnius, 2013
Lietuvos dailininkų žodynas 1945–1990. Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Vilnius, 2016.
100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų (parengta pagal Soroso šiuolaikinio meno centro dokumentaciją, sudarė Raminta Jurėnaitė). R. Paknio leidykla. Vilnius, 2000.
Šaltiniai:
Lietuvos dailininkų žodynas 1918 –1944. Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Vilnius, 2013
Lietuvos dailininkų žodynas 1945–1990. Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Vilnius, 2016.
100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų (parengta pagal Soroso šiuolaikinio meno centro dokumentaciją, sudarė Raminta Jurėnaitė). R. Paknio leidykla. Vilnius, 2000.
Jonas Kuzminskis. Lazdynai. 1972, medžio raižinys, 35 x 44,5 cm
Jonas Kuzminskis – lietuvių dailės klasikas, kūręs knygų iliustracijos ir lakštinės grafikos srityje. Menininkas 1933 baigė Kauno meno mokyklą, grafikos paslapčių mokėsi pas Mstislavą Dobužinskį ir Adomą Galdiką. Labiausiai vertinamas jo medžio raižinių ciklas Lietuvių liaudies dainos (pradėtas kurti nuo 1960).
J. Kuzminskis plėtojo Vilniaus architektūrinio peizažo žanrą. Miesto temai skyrė keletą grafikos ciklų ir atskirų darbų: Vilnius. Bernardinų bažnyčia, 1944, Vilnius. Pilies skersgatvis,1947; ciklai: Vilnius statosi, 1976–81, Vilniuje,1981–84, kuriuose realistinį vaizdavimo būdą derino su dekoratyvine stilizacija.
Plati naujo Vilniaus mikrorajono panorama atsiveria medžio raižinio technika, realistine maniera sukurtame darbe Lazdynai. Kūrinyje dominuoja balti plotai, o švarios, stilizuotų juodų linijų horizontalės ir vertikalės pabrėžia naujo mikrorajono naujumą. Tuo pačiu tai miesto vieta be žmonių, tik vienur ar kitur šmėkšteli jų siluetai ir prašvilpia vienintelis gaziukas.
J. Kuzminskis plėtojo Vilniaus architektūrinio peizažo žanrą. Miesto temai skyrė keletą grafikos ciklų ir atskirų darbų: Vilnius. Bernardinų bažnyčia, 1944, Vilnius. Pilies skersgatvis,1947; ciklai: Vilnius statosi, 1976–81, Vilniuje,1981–84, kuriuose realistinį vaizdavimo būdą derino su dekoratyvine stilizacija.
Plati naujo Vilniaus mikrorajono panorama atsiveria medžio raižinio technika, realistine maniera sukurtame darbe Lazdynai. Kūrinyje dominuoja balti plotai, o švarios, stilizuotų juodų linijų horizontalės ir vertikalės pabrėžia naujo mikrorajono naujumą. Tuo pačiu tai miesto vieta be žmonių, tik vienur ar kitur šmėkšteli jų siluetai ir prašvilpia vienintelis gaziukas.
Rimtautas Vincentas Gibavičius. Iš ciklo Vilnius. 1964–87. Vilnius, miesto vaizdas nuo Bekešo kalno. 1968, medžio raižinys (70/100), 49,5 x 49,5 cm
Lietuvos dailės klasikas Rimtautas Vincentas Gibavičius 1960 baigė Lietuvos dailės institutą, nuo 1962 – instituto dėstytojas, nuo 1991 – profesorius. Menininkas sukūrė scenografijos, monumentaliosios dailės kūrinių – VU Filologijos fakultete sgrafitus Devynios mūzos,1969, Lietuvos menininkai ir kultūros veikėjai, rašė dailės klausimais, sudarė knygas Lietuvių grafika1962–1971, leidinį Knyga ir dailininkas (su Antanu Gedminu, 1966).
Reikšmingą jo kūrybos dalį užima knygų iliustracija, grafikos medija sukurti lakštai ir kūrinių ciklai.
Šviesos sklidini Vilniaus vaizdai apjuosti miestą įprasminančiais tekstais atsiveria ankstyvuoju kūrybos periodu gimusiame cikle Vilnius, kuris 1967, premijuotas prestižinėje tarptautinėje medžio raižinių parodoje Banska Bistrycoje, Čekoslovakija, 1968 – II–ojoje tarptautinėje grafikos bienalėje Krokuvoje, Lenkija.
Vilniui skirtuose kūriniuose menininkas atveria miesto panoramas nuo aukščiausių miesto kalvų, apjungdamas linijų ritmiką, muzikalumą, romantinį žvilgsnis derindamas su racionaliuoju. Kaip ir visai ankstyvajai menininko ankstyvajai kūrybai taip ir miestui skirtiems kūriniams būdinga liaudies meno interpretacija ir stilizacija, ornamentinė linijų ritmika.
Reikšmingą jo kūrybos dalį užima knygų iliustracija, grafikos medija sukurti lakštai ir kūrinių ciklai.
Šviesos sklidini Vilniaus vaizdai apjuosti miestą įprasminančiais tekstais atsiveria ankstyvuoju kūrybos periodu gimusiame cikle Vilnius, kuris 1967, premijuotas prestižinėje tarptautinėje medžio raižinių parodoje Banska Bistrycoje, Čekoslovakija, 1968 – II–ojoje tarptautinėje grafikos bienalėje Krokuvoje, Lenkija.
Vilniui skirtuose kūriniuose menininkas atveria miesto panoramas nuo aukščiausių miesto kalvų, apjungdamas linijų ritmiką, muzikalumą, romantinį žvilgsnis derindamas su racionaliuoju. Kaip ir visai ankstyvajai menininko ankstyvajai kūrybai taip ir miestui skirtiems kūriniams būdinga liaudies meno interpretacija ir stilizacija, ornamentinė linijų ritmika.
Rimtautas Vincentas Gibavičius. Vilniaus Aušros vartai. 1967, medžio raižinys (7/200), 49 x 49,5 cm
Lietuvos dailės klasikas Rimtautas Vincentas Gibavičius 1960 baigė Lietuvos dailės institutą, nuo 1962 – instituto dėstytojas, nuo 1991 – profesorius. Menininkas sukūrė scenografijos, monumentaliosios dailės kūrinių – VU Filologijos fakultete sgrafitus Devynios mūzos,1969, Lietuvos menininkai ir kultūros veikėjai, rašė dailės klausimais, sudarė knygas Lietuvių grafika1962–1971, leidinį Knyga ir dailininkas (su Antanu Gedminu, 1966).
Reikšmingą jo kūrybos dalį užima knygų iliustracija, grafikos medija sukurti lakštai ir kūrinių ciklai.
Šviesos sklidini Vilniaus vaizdai apjuosti miestą įprasminančiais tekstais atsiveria ankstyvuoju kūrybos periodu gimusiame cikle Vilnius, kuris 1967, premijuotas prestižinėje tarptautinėje medžio raižinių parodoje Banska Bistrycoje, Čekoslovakija, 1968 – II–ojoje tarptautinėje grafikos bienalėje Krokuvoje, Lenkija.
Vilniui skirtuose kūriniuose menininkas atveria miesto panoramas nuo aukščiausių miesto kalvų, apjungdamas linijų ritmiką, muzikalumą, romantinį žvilgsnis derindamas su racionaliuoju. Kaip ir visai ankstyvajai menininko ankstyvajai kūrybai taip ir miestui skirtiems kūriniams būdinga liaudies meno interpretacija ir stilizacija, ornamentinė linijų ritmika.
Reikšmingą jo kūrybos dalį užima knygų iliustracija, grafikos medija sukurti lakštai ir kūrinių ciklai.
Šviesos sklidini Vilniaus vaizdai apjuosti miestą įprasminančiais tekstais atsiveria ankstyvuoju kūrybos periodu gimusiame cikle Vilnius, kuris 1967, premijuotas prestižinėje tarptautinėje medžio raižinių parodoje Banska Bistrycoje, Čekoslovakija, 1968 – II–ojoje tarptautinėje grafikos bienalėje Krokuvoje, Lenkija.
Vilniui skirtuose kūriniuose menininkas atveria miesto panoramas nuo aukščiausių miesto kalvų, apjungdamas linijų ritmiką, muzikalumą, romantinį žvilgsnis derindamas su racionaliuoju. Kaip ir visai ankstyvajai menininko ankstyvajai kūrybai taip ir miestui skirtiems kūriniams būdinga liaudies meno interpretacija ir stilizacija, ornamentinė linijų ritmika.
Jūratė Stauskaitė. Vilniaus paukščiai, I. 1986, ofortas, mišri technika, lakas (8/20), 54 x 60 cm
Lietuvos dailės klasikė Jūratė Stauskaitė 1961–71 studijavo grafiką Lietuvos dailės institute. Ji sukūrė iliustracijų grafikos, tapybos darbų, paskelbė straipsnių kultūros ir dailės temomis, bendradarbiavo televizijos laidose, 1991 įkūrė Jaunimo dailės studiją (dab. Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla). 2008 menininkė pelnė LR Vyriausybės kultūros ir meno premiją.
Ankstyviesiems kūriniams būdingas baltas fonas, minimalistiniai motyvai, neišbaigtumo įspūdis. 9–ojo dešimtmečio pradžioje pradeda kurti piešinius teptuku ir plunksna moters kūno, polėkio ir laisvės temomis.
Keletas jos sukurtų grafikos ciklų dedikuota Vilniui (Vilnius, 1973; Vilniaus paukščiai, 1986; Vilniaus medžiai, 1992).
Cikle Vilniaus paukščiai menininkė tęsia estetines ankstesnių kūrinių tradicijas. Paukštis, skrydis, erdvė, laisvė nuo 9–ojo dešimtmečio pamėgti menininkės kūrinių motyvai ar elementai panaudojami ir miesto dvasią atskleidžiančiuose lakštuose. Į miestą ji pažvelgia iš paukščio skrydžio. Kūriniuose akvareliški paukščių siluetai praslysta popieriaus paviršiumi, kontrastuodamas su tolumoje išnyrančiais miesto bokštais. Linijų nervas, pilkos dėmės, beveik proporcionaliai tikslūs balti ir juodi pastatų daugiakampiai grafikos kūrinyje sukuria daugiasluoksnį, ryto migloje skendinčio miesto vaizdą.
Ankstyviesiems kūriniams būdingas baltas fonas, minimalistiniai motyvai, neišbaigtumo įspūdis. 9–ojo dešimtmečio pradžioje pradeda kurti piešinius teptuku ir plunksna moters kūno, polėkio ir laisvės temomis.
Keletas jos sukurtų grafikos ciklų dedikuota Vilniui (Vilnius, 1973; Vilniaus paukščiai, 1986; Vilniaus medžiai, 1992).
Cikle Vilniaus paukščiai menininkė tęsia estetines ankstesnių kūrinių tradicijas. Paukštis, skrydis, erdvė, laisvė nuo 9–ojo dešimtmečio pamėgti menininkės kūrinių motyvai ar elementai panaudojami ir miesto dvasią atskleidžiančiuose lakštuose. Į miestą ji pažvelgia iš paukščio skrydžio. Kūriniuose akvareliški paukščių siluetai praslysta popieriaus paviršiumi, kontrastuodamas su tolumoje išnyrančiais miesto bokštais. Linijų nervas, pilkos dėmės, beveik proporcionaliai tikslūs balti ir juodi pastatų daugiakampiai grafikos kūrinyje sukuria daugiasluoksnį, ryto migloje skendinčio miesto vaizdą.
Jūratė Stauskaitė. Vilniaus paukščiai, II. 1986, ofortas, mišri technika, lakas (7/20), 54 x 60 cm
Lietuvos dailės klasikė Jūratė Stauskaitė 1961–71 studijavo grafiką Lietuvos dailės institute. Ji sukūrė iliustracijų grafikos, tapybos darbų, paskelbė straipsnių kultūros ir dailės temomis, bendradarbiavo televizijos laidose, 1991 įkūrė Jaunimo dailės studiją (dab. Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla). 2008 menininkė pelnė LR Vyriausybės kultūros ir meno premiją.
Ankstyviesiems kūriniams būdingas baltas fonas, minimalistiniai motyvai, neišbaigtumo įspūdis. 9–ojo dešimtmečio pradžioje pradeda kurti piešinius teptuku ir plunksna moters kūno, polėkio ir laisvės temomis.
Keletas jos sukurtų grafikos ciklų dedikuota Vilniui (Vilnius, 1973; Vilniaus paukščiai, 1986; Vilniaus medžiai, 1992).
Cikle Vilniaus paukščiai menininkė tęsia estetines ankstesnių kūrinių tradicijas. Paukštis, skrydis, erdvė, laisvė nuo 9–ojo dešimtmečio pamėgti menininkės kūrinių motyvai ar elementai panaudojami ir miesto dvasią atskleidžiančiuose lakštuose. Į miestą ji pažvelgia iš paukščio skrydžio. Kūriniuose akvareliški paukščių siluetai praslysta popieriaus paviršiumi, kontrastuodamas su tolumoje išnyrančiais miesto bokštais. Linijų nervas, pilkos dėmės, beveik proporcionaliai tikslūs balti ir juodi pastatų daugiakampiai grafikos kūrinyje sukuria daugiasluoksnį, ryto migloje skendinčio miesto vaizdą.
Ankstyviesiems kūriniams būdingas baltas fonas, minimalistiniai motyvai, neišbaigtumo įspūdis. 9–ojo dešimtmečio pradžioje pradeda kurti piešinius teptuku ir plunksna moters kūno, polėkio ir laisvės temomis.
Keletas jos sukurtų grafikos ciklų dedikuota Vilniui (Vilnius, 1973; Vilniaus paukščiai, 1986; Vilniaus medžiai, 1992).
Cikle Vilniaus paukščiai menininkė tęsia estetines ankstesnių kūrinių tradicijas. Paukštis, skrydis, erdvė, laisvė nuo 9–ojo dešimtmečio pamėgti menininkės kūrinių motyvai ar elementai panaudojami ir miesto dvasią atskleidžiančiuose lakštuose. Į miestą ji pažvelgia iš paukščio skrydžio. Kūriniuose akvareliški paukščių siluetai praslysta popieriaus paviršiumi, kontrastuodamas su tolumoje išnyrančiais miesto bokštais. Linijų nervas, pilkos dėmės, beveik proporcionaliai tikslūs balti ir juodi pastatų daugiakampiai grafikos kūrinyje sukuria daugiasluoksnį, ryto migloje skendinčio miesto vaizdą.
Leonas Lagauskas. Senojo Vilniaus panorama, XIV. 1979, ofortas (13/50), 48,5 x 63 cm
Grafikas Leonas Lagauskas 1949–52 studijavo grafiką Lietuvos dailės institute, vėliau mokėsi I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institute (dab. Sankt Peterburge).1962–2000 dėstė Dailės institute, 1992 jam suteiktas profesoriaus vardas.
Vilniaus temai skyrė didžiąją savo kūrybos dalį. 8–9 dešimtmetyje sukurtame 15–os ofortų cikle Senojo Vilniaus panorama menininkas, sujungdamas fantaziją ir realizmą, atveria vaizdingų Vilniaus vietų, kiemelių, panoramų romantiką.
Menininko kūriniuose užfiksuoti Vilniaus senamiesčio pastatų, stogų ir langų labirintai, suvešėjusios miesto augmenijos prieglobstyje – jaukios vilniečių gyvenimo akimirkos. Realistinį piešinį neretai papildo meninės fantazijos. Pavyzdžiui, viename iš ciklo kūrinių (IX) į menininko studiją lengvai leidžiasi mūza. Kitame – užfiksuota manieringa nerūpestingų muzikantų susitikimo akimirka senamiestyje: Pasitikintis merginos su gėlė žvilgsnis nukreiptas tolyn, o stilingas vaikinas su gitara ir džinsiniu kostiumu groja lemtingą akordą, atliepiant bažnyčios vargonuose sutūpusiems angelams.
Vilniaus temai skyrė didžiąją savo kūrybos dalį. 8–9 dešimtmetyje sukurtame 15–os ofortų cikle Senojo Vilniaus panorama menininkas, sujungdamas fantaziją ir realizmą, atveria vaizdingų Vilniaus vietų, kiemelių, panoramų romantiką.
Menininko kūriniuose užfiksuoti Vilniaus senamiesčio pastatų, stogų ir langų labirintai, suvešėjusios miesto augmenijos prieglobstyje – jaukios vilniečių gyvenimo akimirkos. Realistinį piešinį neretai papildo meninės fantazijos. Pavyzdžiui, viename iš ciklo kūrinių (IX) į menininko studiją lengvai leidžiasi mūza. Kitame – užfiksuota manieringa nerūpestingų muzikantų susitikimo akimirka senamiestyje: Pasitikintis merginos su gėlė žvilgsnis nukreiptas tolyn, o stilingas vaikinas su gitara ir džinsiniu kostiumu groja lemtingą akordą, atliepiant bažnyčios vargonuose sutūpusiems angelams.
Leonas Lagauskas. Senojo Vilniaus panorama, XV. 1979, ofortas (9/50), 48,5 x 63 cm
Grafikas Leonas Lagauskas 1949–52 studijavo grafiką Lietuvos dailės institute, vėliau mokėsi I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institute (dab. Sankt Peterburge).1962–2000 dėstė Dailės institute, 1992 jam suteiktas profesoriaus vardas.
Vilniaus temai skyrė didžiąją savo kūrybos dalį. 8–9 dešimtmetyje sukurtame 15–os ofortų cikle Senojo Vilniaus panorama menininkas, sujungdamas fantaziją ir realizmą, atveria vaizdingų Vilniaus vietų, kiemelių, panoramų romantiką.
Menininko kūriniuose užfiksuoti Vilniaus senamiesčio pastatų, stogų ir langų labirintai, suvešėjusios miesto augmenijos prieglobstyje – jaukios vilniečių gyvenimo akimirkos. Realistinį piešinį neretai papildo meninės fantazijos. Pavyzdžiui, viename iš ciklo kūrinių (IX) į menininko studiją lengvai leidžiasi mūza. Kitame – užfiksuota manieringa nerūpestingų muzikantų susitikimo akimirka senamiestyje: Pasitikintis merginos su gėlė žvilgsnis nukreiptas tolyn, o stilingas vaikinas su gitara ir džinsiniu kostiumu groja lemtingą akordą, atliepiant bažnyčios vargonuose sutūpusiems angelams.
Vilniaus temai skyrė didžiąją savo kūrybos dalį. 8–9 dešimtmetyje sukurtame 15–os ofortų cikle Senojo Vilniaus panorama menininkas, sujungdamas fantaziją ir realizmą, atveria vaizdingų Vilniaus vietų, kiemelių, panoramų romantiką.
Menininko kūriniuose užfiksuoti Vilniaus senamiesčio pastatų, stogų ir langų labirintai, suvešėjusios miesto augmenijos prieglobstyje – jaukios vilniečių gyvenimo akimirkos. Realistinį piešinį neretai papildo meninės fantazijos. Pavyzdžiui, viename iš ciklo kūrinių (IX) į menininko studiją lengvai leidžiasi mūza. Kitame – užfiksuota manieringa nerūpestingų muzikantų susitikimo akimirka senamiestyje: Pasitikintis merginos su gėlė žvilgsnis nukreiptas tolyn, o stilingas vaikinas su gitara ir džinsiniu kostiumu groja lemtingą akordą, atliepiant bažnyčios vargonuose sutūpusiems angelams.
Leonas Lagauskas. Senamiesčio muzikantai. 1978, ofortas (6/30), 49,5 x 65 cm
Grafikas Leonas Lagauskas 1949–52 studijavo grafiką Lietuvos dailės institute, vėliau mokėsi I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institute (dab. Sankt Peterburge).1962–2000 dėstė Dailės institute, 1992 jam suteiktas profesoriaus vardas.
Vilniaus temai skyrė didžiąją savo kūrybos dalį. 8–9 dešimtmetyje sukurtame 15–os ofortų cikle Senojo Vilniaus panorama menininkas, sujungdamas fantaziją ir realizmą, atveria vaizdingų Vilniaus vietų, kiemelių, panoramų romantiką.
Menininko kūriniuose užfiksuoti Vilniaus senamiesčio pastatų, stogų ir langų labirintai, suvešėjusios miesto augmenijos prieglobstyje – jaukios vilniečių gyvenimo akimirkos. Realistinį piešinį neretai papildo meninės fantazijos. Pavyzdžiui, viename iš ciklo kūrinių (IX) į menininko studiją lengvai leidžiasi mūza. Kitame – užfiksuota manieringa nerūpestingų muzikantų susitikimo akimirka senamiestyje: Pasitikintis merginos su gėlė žvilgsnis nukreiptas tolyn, o stilingas vaikinas su gitara ir džinsiniu kostiumu groja lemtingą akordą, atliepiant bažnyčios vargonuose sutūpusiems angelams.
Vilniaus temai skyrė didžiąją savo kūrybos dalį. 8–9 dešimtmetyje sukurtame 15–os ofortų cikle Senojo Vilniaus panorama menininkas, sujungdamas fantaziją ir realizmą, atveria vaizdingų Vilniaus vietų, kiemelių, panoramų romantiką.
Menininko kūriniuose užfiksuoti Vilniaus senamiesčio pastatų, stogų ir langų labirintai, suvešėjusios miesto augmenijos prieglobstyje – jaukios vilniečių gyvenimo akimirkos. Realistinį piešinį neretai papildo meninės fantazijos. Pavyzdžiui, viename iš ciklo kūrinių (IX) į menininko studiją lengvai leidžiasi mūza. Kitame – užfiksuota manieringa nerūpestingų muzikantų susitikimo akimirka senamiestyje: Pasitikintis merginos su gėlė žvilgsnis nukreiptas tolyn, o stilingas vaikinas su gitara ir džinsiniu kostiumu groja lemtingą akordą, atliepiant bažnyčios vargonuose sutūpusiems angelams.
Henrikas Ratkevičius. Vilnius pro medžius. 1989, iškilioji spauda, 62 x 52, 5 cm
Grafikas, iliustruotojas, ekslibrisų ir pašto ženklų kūrėjas Henrikas Ratkevičius 1972–78 studijavo grafiką Lietuvos dailės institute.
Menininko palikimą sudaro nemažai grafikos darbų, knygų iliustracijos (Henrikas Algis Čigriejus Dangus, rytas ir vakaras,1981, pašto ženklai, jis sukūrė ekslibrisų, grafikos lakštų.
Grafikos lakštuose Vilniaus tema užfiksavo svarbias miesto datas (Vilniaus universitetui – 400, I–III), vietas, architektūrinius paminklus
Žieminiame Vilniaus vaizde juodi medžių siluetai organiškai apjungiami su daugelio menininkų pamėgtu senamiesčio fragmentu, matomu nuo Vilniaus kalvų. Tikslus fotografinis piešinys, papildytas realybėje neegzistuojančiais miesto fragmentais, užfiksuoja gamtos ir architektūros dialogą. Kitame darbe sugretinami senojo ir naujojo Vilniaus vaizdai, tarp raudoniu liepsnojančios Šv. Onos bažnyčios mūro, juodos ir baltos spalvų kuriama dramatinė įtampa.
Menininko palikimą sudaro nemažai grafikos darbų, knygų iliustracijos (Henrikas Algis Čigriejus Dangus, rytas ir vakaras,1981, pašto ženklai, jis sukūrė ekslibrisų, grafikos lakštų.
Grafikos lakštuose Vilniaus tema užfiksavo svarbias miesto datas (Vilniaus universitetui – 400, I–III), vietas, architektūrinius paminklus
Žieminiame Vilniaus vaizde juodi medžių siluetai organiškai apjungiami su daugelio menininkų pamėgtu senamiesčio fragmentu, matomu nuo Vilniaus kalvų. Tikslus fotografinis piešinys, papildytas realybėje neegzistuojančiais miesto fragmentais, užfiksuoja gamtos ir architektūros dialogą. Kitame darbe sugretinami senojo ir naujojo Vilniaus vaizdai, tarp raudoniu liepsnojančios Šv. Onos bažnyčios mūro, juodos ir baltos spalvų kuriama dramatinė įtampa.
Henrikas Ratkevičius. Vilniaus gotika. 1986, cinkografija, 54,5 x 47 cm
Grafikas, iliustruotojas, ekslibrisų ir pašto ženklų kūrėjas Henrikas Ratkevičius 1972–78 studijavo grafiką Lietuvos dailės institute.
Menininko palikimą sudaro nemažai grafikos darbų, knygų iliustracijos (Henrikas Algis Čigriejus Dangus, rytas ir vakaras,1981, pašto ženklai, jis sukūrė ekslibrisų, grafikos lakštų.
Grafikos lakštuose Vilniaus tema užfiksavo svarbias miesto datas (Vilniaus universitetui – 400, I–III), vietas, architektūrinius paminklus
Žieminiame Vilniaus vaizde juodi medžių siluetai organiškai apjungiami su daugelio menininkų pamėgtu senamiesčio fragmentu, matomu nuo Vilniaus kalvų. Tikslus fotografinis piešinys, papildytas realybėje neegzistuojančiais miesto fragmentais, užfiksuoja gamtos ir architektūros dialogą. Kitame darbe sugretinami senojo ir naujojo Vilniaus vaizdai, tarp raudoniu liepsnojančios Šv. Onos bažnyčios mūro, juodos ir baltos spalvų kuriama dramatinė įtampa.
Menininko palikimą sudaro nemažai grafikos darbų, knygų iliustracijos (Henrikas Algis Čigriejus Dangus, rytas ir vakaras,1981, pašto ženklai, jis sukūrė ekslibrisų, grafikos lakštų.
Grafikos lakštuose Vilniaus tema užfiksavo svarbias miesto datas (Vilniaus universitetui – 400, I–III), vietas, architektūrinius paminklus
Žieminiame Vilniaus vaizde juodi medžių siluetai organiškai apjungiami su daugelio menininkų pamėgtu senamiesčio fragmentu, matomu nuo Vilniaus kalvų. Tikslus fotografinis piešinys, papildytas realybėje neegzistuojančiais miesto fragmentais, užfiksuoja gamtos ir architektūros dialogą. Kitame darbe sugretinami senojo ir naujojo Vilniaus vaizdai, tarp raudoniu liepsnojančios Šv. Onos bažnyčios mūro, juodos ir baltos spalvų kuriama dramatinė įtampa.
Antanas Kmieliauskas. Be pavadinimo. Be metų, mišri technika, 14,5 x 7,5 cm
Antanas Kmieliauskas – vienas universaliausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų, sukūręs įsimintinų skulptūros, grafikos, molbertinės tapybos ir freskos kūrinių. 1957 baigė Lietuvos dailės institutą (tapybos specialybę). 1962–77 dėstė Vilniaus vaikų dailės mokykloje, nuo 1977 – Lietuvos dailės institute. 1994 – jam suteiktas profesoriaus vardas. Tais pačiais metais už Rainių kančių koplyčios freskas apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.
Dailininko kūryba pagrįsta klasikinio ir modernistinio Europos meno tradicijomis. Nemažą jo kūrybos palikimą sudaro grafikos kūriniai. Jis sukūrė apie 300 ekslibrisų (1974 Tarptautiniame ekslibrio konkurse San Vito (Italija) jo pasiekimai pažymėti Aukso medaliu, Bledo mieste (Serbija ir Juodkalnija) vykusiame konkurse skirta 1–a premija).
Kurdamas estampus, atvirukus, mažosios grafikos kūrinius A. Kmieliauskas ieškojo inspiracijų Vilniaus peizaže, architektūroje. Vilnius menininkui – ištisa linijų ir spalvų simfonija. Jaukus tarsi atvirukas kūrinys spindi šiltais atspalviais ir atkartoja miesto architektūros statinių ritmiką.
Dailininko kūryba pagrįsta klasikinio ir modernistinio Europos meno tradicijomis. Nemažą jo kūrybos palikimą sudaro grafikos kūriniai. Jis sukūrė apie 300 ekslibrisų (1974 Tarptautiniame ekslibrio konkurse San Vito (Italija) jo pasiekimai pažymėti Aukso medaliu, Bledo mieste (Serbija ir Juodkalnija) vykusiame konkurse skirta 1–a premija).
Kurdamas estampus, atvirukus, mažosios grafikos kūrinius A. Kmieliauskas ieškojo inspiracijų Vilniaus peizaže, architektūroje. Vilnius menininkui – ištisa linijų ir spalvų simfonija. Jaukus tarsi atvirukas kūrinys spindi šiltais atspalviais ir atkartoja miesto architektūros statinių ritmiką.
Projektą finansuoja:
Projekto komanda:
Projekto vadovė – Solveiga Gutautė
Tekstų autorė - Saulė Mažeikaitė Teiberė
Audiovizualiniai sprendimai - Andrius Grigalaitis
Šaltiniai:
Lietuvos dailininkų žodynas 1918 –1944. Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Vilnius, 2013
Lietuvos dailininkų žodynas 1945–1990. Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Vilnius, 2016.
100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų (parengta pagal Soroso šiuolaikinio meno centro dokumentaciją, sudarė Raminta Jurėnaitė). R. Paknio leidykla. Vilnius, 2000
bottom of page