Alberta Vengrytė: Pradėti mūsų pokalbį norėčiau įžangine refleksija. Knygoje „Būti dalimi. Dalyvavimas ir bendradarbiavimas Lietuvos šiuolaikiniame mene“ (VDA leidykla, 2021) menotyrininkė dr. Lina Michelkevičė aptaria situacijas, kai dalyvaujamuosiuose (angl. participatory) meno projektuose žmogiškąja medžiaga gali būti ne tik žiūrovai ar kiti menininko pakviesti dalyviai, bet ir patys menininkai. Knygoje teigiama, kad menininkas tokiuose projektuose dalyvauja su visu simboliniu krūviu: „kaip visuomenės veikėjas, kultūros reprezentantas, tam tikro vaizdinio ar socialinio statuso įkūnytojas“, o dalyvavimo strategijos čia „išryškina ar išpina socialinių santykių tinklą, formuojantį tokią simbolinę menininko figūrą“.
Viešas kvietimas dalyvauti LDS organizuojamoje Kvadrienalėje LTQ23‘ visų pirma tapo kvietimu įsivardinti, apmąstyti ir konceptualiai pristatyti vidinių organizacijos bendruomenių menines iniciatyvas – apžvelgti, pasak Jūsų, Aiste, „koks menas gimsta iš tarpusavio bendravimo, kokios yra menininkų grupės ir kokie kiti aktualūs geraisiais bendradarbiavimais grįsti aspektai“. Tad, išeities tašku tampant bendruomenių dalyvavimui, ar galėtumėte įvardinti keletą santykinių LDS Vilniaus skyriaus menininkų bendruomenių? Kas joms priklauso? Apie kokius „simbolinius kapitalus“ bei iniciatyvas sukasi šių kūrėjų, sudarančių Vilniaus skyriaus ekspoziciją, iniciatyvos? Galbūt esama „bendruomenių bendruomenėse“ - mikro kūrybinių tinklų?
Aistė Kisarauskaitė: Jau tapo įprasta, kad dabarties menas įvairiais būdais siekia peržengti savo autonomijos ribas; seniai įsitvirtinęs ir dalyvavimo praktikų ar santykių (angl. relational) estetikos terminas, tačiau dažniausiai tokiu būdu menininkas siekia įtraukti ir reprezentuoti įvairias bendruomenes. Taip pat gausu fotografinių projektų, bendruomenių, su kuriomis žiūrovui giliau susipažinti sudėtinga ar tiesiog neįmanoma, tyrimų (pavyzdžiui, projektai, susiję su kaliniais). Šios parodos tikslas visai kitas - čia tiriamos pačių menininkų bendruomenės, taip sujungiant reprezentuojamą ir reprezentuojantį, leidžiant bendruomenėms pristatyti save.
Bendruomenės sąvoka permąstoma ir interpretuojama jau ne vieną dešimtmetį per įvairius filosofinius ir politinius modelius. Dažniausiai pažymimas bendruomenės ir individo antagonizmas, o individualumo siekis, atrodo, yra neatsiejamas nuo menininko profesijos. Tad organizuojant šią parodą-tyrimą buvo nepaprastai įdomu, ar gali egzistuoti bendruomenės Lietuvos dailininkų sąjungos, o tiksliau jos Vilniaus skyriaus, viduje. Atidžiau pažvelgus, paaiškėjo, kad tokios bendruomenės kuo puikiausiai egzistuoja jau seniai, veikia, jų nariai palaiko vienas kitą, ginčijasi ir padeda vienas kitam realizuoti kūrybinius projektus. Iš esmės šios vilniečių bendruomenės mažai skiriasi nuo kokių nors Sapiegų parko daržininkų, kur kiekvienas siekia užauginti savo daržoves, kartais pasiginčija dėl sklypelių, tačiau kartu grėbia lapus ir švenčia šventes (menininkai - parodas). Tokia yra, tarkim, LDS keramikų bendruomenė, kurios narius akivaizdžiai jungia tai, kad daugelį kūrinių tenka degti kartu, o Anagama krosnį kartu kūrenti net ne vieną parą. Bendro, nuosekliai ne vienerius metus vykdomo veiksmo apjungti yra Slaptosios piešiančiųjų draugijos nariai, iš kurių kasdienių (kassavaitinių) praktikų išauga parodos, tačiau piešimo veiksmas vis vien lieka pagrindiniu vienijančiu faktoriumi.
Tomas Pabedinskas straipsnyje „Fotografija ir bendruomenė: komunikacijos link*“[1] remiasi J.L. Nancy siūlomu modeliu, pagal kurį bendruomenė yra įsteigiama paties jos narių buvimo-kartu ir tarpusavio komunikacijos; šie santykiai plėtojasi ne jau egzistuojančioje bendruomenėje, tačiau ją steigia, o kiekvieno izoliuoto žmogaus atvaizde galima įžvelgti jo buvimo-kartu su kitu pėdsakų.
Manau, šis modelis itin tinka menininkų bendruomenių tyrimui. Menininko vienaskaitinė būtis taip, kaip ir bet kurio individo, neišvengiamai priklauso nuo santykio su kitu, o subjektas gimsta kaip tų vienaskaitinių būčių susikirtimas. Greičiausiai iš to gimsta ir meno kūriniai...
Alberta Vengrytė: Kaip galėtume apibrėžti bendruomenių kuriamo meno kuratorystę? Koks vaidmuo čia tenka konkrečiai bendruomenei nebūtinai priklausančiam kuratoriui? Dirbti su LDS menininkų grupėmis Jums, Aiste, teko ir įžanginėje Kvadrienalės parodoje „Prieškvadrienalė'22. LDS bendruomenės: „gangai“, grupės ir individai“, pristatytoje Panevėžyje 2022 metų rudenį. Kokie buvo pagrindiniai iššūkiai rengiant šią parodą? Galbūt ji leido pačioms bendruomenėms geriau save suvokti?
Aistė Kisarauskaitė: Iš tiesų, tokia paroda kelia nemažai iššūkių, su kuriais susiduria tiek kuratoriai, tiek menininkai, nes paroda akcentuoja ne atskirų autorių kūrinius, o bendruomenes - tarpusavio ryšius, bendras parodas ir jungiančias technologijas, arbatos gėrimą ir ginčus, paskolintus vienas kitam įrankius ir panašiai. Daugumai tokių bendruomenių teko diskutuoti ir gerokai pavargti, kol gimė parodos eksponatų koncepcijos. Nemažai darbo tenka bendruomenių atstovams, nesvarbu, ar jie yra sekcijų pirmininkai, ar atskirų grupių lyderiai. Parodoje „Prieškvadrienalė'22. LDS bendruomenės: „gangai“, grupės ir individai“ didžiausias iššūkis buvo koordinavimas; tai, tik didesniu masteliu, taip pat aktualu rengiant Vilniaus bendruomenių ekspoziciją VDA parodų salėse „Titanikas“. Taip, nemažai daliai menininkų grupių šis bendras ekspozicijų rengimas tapo proga suvokti, kad jos yra bendruomenės, nes buvimas-kartu dažniausiai nėra įvardijamas, kol neatsiranda savirefleksijos poreikis. Dalis Vilniaus bendruomenių bendrų ekspozicinių kūrinių gimė mano ir bendruomenių susitikimų eigoje, kalbant, aiškinantis, ieškant būdų, kaip gi tą buvimą-kartu ir komunikaciją ar jų rezultatus pristatyti.
Alberta Vengrytė: Kvadrienalės parodos tam tikra prasme institucionalizuos juose prisistatančias bendruomenes kaip legitimias, vidiniais kūrybiniais saitais saistomas kūrėjų grupes, iš dalies atsisakant menininko individualumo. Kita vertus šie pri(si)statymai taip pat taps bendresnio Lietuvos šiuolaikinio meno parodų diskurso dalimi – įeis į ją tiek kaip LDS vidinių socialinių saitų „paviešinimas“, tiek kaip prisistatymas kitoms, įvairių meno institucijų viduje, prieigose bei paraštėse susiformavusioms ir nuolat besikuriančioms bendruomenėms. Koks vaidmuo šiame procese tenka kuratoriams? Esate bendruomenių atstovai? Delegatai? Lyderiai? O galbūt Jūsų kuruojamos grupės patiki Jums savotiško mentoriaus, įgalinančio ir įgyvendinančio jų institucionalizavimą, rolę?
Aistė Kisarauskaitė: Matyt, ši paroda yra tam tikras LDS bendruomenių tyrimas, tad kuratoriaus uždavinys - pamatyti, surasti LDS viduje esančias bendruomenes, pastebėti jų buvimo būdus, veikimo principus ir kartu leisti joms pačioms veikti parodiniame formate. Manau, kad institucionalizavimas yra priešingas pačiai bendruomenių prigimčiai, tad ši paroda tėra tam tikras esamo jų žemėlapio ar bendrabūvio fiksavimas, o kartu ir galimybė veikti drauge. Tai gali pagimdyti naujas bendruomenes ir suskaldyti jau esamas, nes šie takūs, horizontaliais žmonių ryšiais paremti dariniai nesteigiami ir neįtvirtinami parodos, nors ji ir gali tapti sutvirtinančiu faktoriumi.
Alberta Vengrytė: Esate ilgametė LDS bendradarbė, stebėjote bei kūrėte institucijos vykdomus projektus, parodas, kultūros politikos formavimo iniciatyvas. Ar jaučiatės priklausanti kokiai nors vidinei Lietuvos dailininkų sąjungos bendruomenei? Organizacija turi daugiau nei 1500 narių visoje Lietuvoje – galbūt tiesiog esame viena milžiniška bendruomenė? Kaip manote, koks yra LDS narių priklausymo sąjungai bendravardiklis? Kaip jis keitėsi bėgant laikui?
Aistė Kisarauskaitė: Pasvarsčius, manau, kad priklausau net ne vienai bendruomenei, tačiau, kaip beatrodytų keista, šiuo metu daugiausia ryšių palaikau su stiklo menininkais. Galbūt tai yra tas atvejis, kai kolekcionavimo sritis neišvengiamai veda prie menotyrinių tyrimų, tačiau ir atveda bičiulius, o gal net naujas strategijas kūryboje.
LDS narių priklausymo sąjungai bendravardiklio greičiausiai nėra; be abejonės, ši kūrybinė sąjunga skiriasi nuo, tarkime, Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos, kuriai taip pat priklausau, skiriasi jau vien savo amžiumi. Todėl savaime LDS turi nemažai vyriausiosios kūrėjų kartos narių, kuriuos bendravardiklinti su jaunaisiais menininkais būtų sunku. Tačiau jei į LDS žvelgtume kaip į tam tikrą profsąjungą, kovojančią už menininkų gerovę, vykdančią įvairius politinius žingsnius dėl menininkų teisių, atlygio ir pan., tuomet tą bendrą vardiklį galima matyti, nes iki šiol dažnai manoma, kad menininko parodos ir kūryba, kurią „vartoja“ žiūrovai, yra ne darbas, už kurį reikia atlygio (kaip ir apmokamame bet kurio Lietuvos piliečio darbe), tačiau tiesiog „garbė“. Šia prasme menininkai vis dar laikomi didele bendruomene, kuri turi dirbti visuomenei be atlygio...
Alberta Vengrytė: Pasikalbėkime apie VDA parodų salėse „Titanikas“ formuojamą LDS Vilniaus skyriaus bendruomenių kūrinių parodą. Ar galėtumėte praskleisti jos organizavimo užkulisius? Kaip Vilniaus skyriaus bendruomenei sekėsi suvokti save kaip tokią? Galbūt net įvyko skilimų ar persigrupavimų? Kas formavo parodos koncepciją?
Aistė Kisarauskaitė: Idėją 2023 metų Kvadrienalę dedikuoti bendruomenėms „paveldėjau“ iš kuratoriaus Valentino Klimašausko ir LDS pirmininkės prof. Eglės Gandos Bogdanienės. Ji man pasirodė itin savalaikė, aktuali. Nors intensyvios diskusijos apie bendruomenes vyko ir 1983-1994 m., bendruomenių temos aktualumas toli gražu nedingo iš politinio ar filosofinio diskurso mūsų dienomis. Ši paroda tapo puikia proga pažvelgti į reiškinį, kurį galima prilyginti bitei-kamanei – remiantis matematiniais skaičiavimais, šis vabzdys negali skristi, tačiau gyvenime jis kuo puikiausiai skraido... Tokios yra ir menininkų bendruomenės, sudarytos iš individualumą puoselėjančių kūrėjų, o tai akivaizdžiai prieštarauja pačiai bendruomenės idėjai. Vis dėlto, menininkų bendruomenės egzistuoja ir kuo puikiausiai „skraido“. Man šis projektas buvo labai artimas, tai - lyg sodinti daržą. Kiekvienam augalui turi suteikti sąlygas, tačiau neversti jo augti prieš prigimtį, koks yra bonsai ar naujai pasodintų Vilniaus Lukiškių aikštės liepų prievartinis formavimas, tad šioje parodoje siekiu natūralaus augimo, palikdama net ir vietinių chaosų galimybę.
Alberta Vengrytė: Pabaigai ir apibendrinimui, sugrįžkime prie bendruomenės sampratos, o greičiau – sampratų. Kokie požymiai ar kriterijai Jums patiems leidžia suvokti bendruomenes kaip tokias? Turiu omenyje bendruomenę bendrąja [sic.] bei meno kūrybos prasme. Kaip Kvadrienalės kuravimas keitė šį požiūrį?
Aistė Kisarauskaitė: Kaip jau minėjau, rėmiausi J.L. Nancy pateikiamu bendruomenės modeliu, pagal kurį bendruomenė yra įsteigiama paties jos narių buvimo-kartu ir tarpusavio komunikacijos. Tačiau Jörnas Etzoldas straipsnyje „Bendruomenės ir praktika: Nancy, Aristotelis, Arendt, Marksas“[2] peržvelgia įvairias teorijas, kurios siejamos su bendruomenėmis ir jų veikimo būdais - tarkim Hannah Arendt (o vėliau ir Giorgio Agambenas), remdamasi Aristotelio mąstymu kaip išeities tašku, radikaliai pabrėžia politinio ir privataus dėmenų atskyrimą antikinėje Graikijoje. Praktika, ar jos žodžiais tariant, veiksmas - yra įmanomas tik politinėje viešojoje erdvėje, ne namie. Tyrėjos nuomone, visi terminai, kuriais mes dabar apibrėžiame dominavimą, yra atėję iš namų sferos. Tuo metu Aristotelis iškelia polį - viešąją sferą, kurioje egzistuoja vienetų lygybė ir politiniai sprendimai priimami drauge. Šiuo atveju, bendruomenė pateikiama kaip lygiaverčių narių ir kartu politinių sprendimų sfera su tam tikru nostalgišku galimos / prarastos bendruomenės diskursu. Etzoldas šiai sampratai priešpastato aktualizuotą Karlo Markso bendruomenės modelį, kuriuo taip pat galėčiau remtis. Marksas praktiką supranta kaip gamybą (angl. production), o tiksliau, gyvenimo gamybą (production of life). Individai čia kuria vienas kitą - ne tik politinį bendrabūvį (savo kasdienio gyvenimo formą), bet ir patį gyvenimą. Taigi, gal neverta apsistoti ties bendruomenių požymiais ar kriterijais, tačiau nepaprastai įdomu, kaip jų kasdienės praktikos atsispindi įvairiose teorijose. Kvadrienalės kuravimas tapo puikia proga giliau pasidomėti ir šiuo mano mėgstamų filosofų mąstymo vektoriumi.
[1] Tomas PabedInskas , „Fotografija ir bendruomenė: komunikacijos link*“, In: LOGOS, Nr. 83, 2015 m. balandis-birželis, p. 148. [2] Jörn Etzold, „Community and Practice: Nancy, Aristotle, Arendr, Marx“, In: On Curating, issue # 07/11 : BEING-WITH, interaktyvus, https://www.on-curating.org/files/oc/dateiverwaltung/old%20Issues/ONCURATING_Issue7.pdf , [žiūrėta: 2023-05-28].
Interviu parengė šiuolaikinio meno istorikė, meno kritikė Alberta Vengrytė.
LDS Vilniaus skyriaus bendruomenių ekspozicija bus pristatyta 2023 m. liepos 4 d. VDA galerijoje „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius).