Jau šį pavasarį knygų lentynas pasieks ne vienerius metus brandintas Arūnės Tornau albumas, leidžiamas Dailininkų sąjungos leidyklos.
Daugiau nei du metus trukęs knygos kūrimo procesas buvo kupinas permąstymų, poliravimų, nuolat besipildančių kūrinių įtraukimo ir vientisumo paieškų. Toks kelias atspindi ir pačios menininkės kūrybą, kurią apibūdinant Arūnė Tornau prisimena Albero Kamiu romano „Maras“ herojų, kuris visą gyvenimą rašo dailindamas tą patį tekstą: „Aš kalbu mažus dalykus, smulkius niuansus, kurių buvimas-nebuvimas suteikia kūriniui naują nuotaiką ir galiausiai kokybę, turinį.“ Tornau kūriniuose atsiskleidžia mątymo įvairovė ir kompleksiškumas, gebėjimas įvaldyti įvairias medijas (tapyba, objektai, instaliacijos). Esminė menininkės kūrybos tema – gamtosauga, žmogaus ir gamtos ritmo santykis, gamtai keliamos eikvojimo, greičio grėsmės ( Labanoro giriai, medžiams skirtas instaliacijos) grėsmė - ypatingai aktualios šiandienos žiūrovui. Ji yra bene vienintelė vyresniosios kartos menininkė nuosekliai visoje savo kūryboje reflektuojanti gamtos problematiką. Tornau savo kūryboje neretai panaudoja aplinkos daiktus tuo pačiu prisidėdama prie harmoningo buvimo. Arūnės Tornau kūrybą tiek tematiškai, tiek pagal atlikimo būdą būtų galima skirti į dvi dalis. Pirmoji yra subtili, virpanti, gamtiška abstrakti tapyba. Šie vaizdai susiję su augalijos pasauliu, nykimo, irimo reiškiniais, tapytoja ramiai reflektuoja juodą vandens gelmę, joje slypinčius augalus, medžių kamienus tamsoje, šviesos blyksnius, rūdis, akmens faktūrą, ieškodama ne gamtos grožio, o nirdama į entropiją, laiko pėdsakus, baugumą, žmogaus santykį su augalijos pasauliu, su taip vadinama “negyvąja gamta”. Jos tapyba turtinga lyg seno medžio kamienas - autorė naudoja pigmentus, braižo aliejinį dažą aštriu įrankiu ar pieštuku, siekia daugiasluoksniškumo. Kita dalis kūrinių yra instaliacijos ir objektai, dar ryškiau susiję su nykimo, praradimo reiškiniais ir, tuo pačiu, su mirtimi, taip pat su asmeninėmis emocijomis ir išgyvenimais. Šioje dalyje svarbią vietą užima mirusios mamos daiktai, ypač tekstilė. Arūnė Tornau patalynės užvalkalus, išgulėtą čiužinį su surūdijusių spyruoklių žymėmis paverčia meno objektais, iš vienų tiesiog gamina kūrinius, kitų beveik neliečia, tačiau taip apgyvendina ekspozicinėje erdvėje. Mediniai sulūžę pagaliukai, nudriskę baltiniai tampa kita, tačiau išlaiko tą patį subtilaus turtingo paviršiaus modusą. Pastarųjų metų kūriniai, pavyzdžiui viena naujesnių - instaliacija "Pabaiga yra pradžia" ir yra skirta neseniai mirusiai savo mamai. Menininkų kūrybai skirtose knygose dažnai pasakojama jo biografija, pradedant nuo vaikystės. Šiuo atveju vaikystė ir santykis su tėvais, ypač mama, būtų ne priedas prie kūrybos, o jos organiška dalis, per artefaktus, atskleidžianti moters santykį su motina, vaikystės fragmentus ir praradimo transformavimą į kūrybą. Kita knygos dalis tektų tapybai, taip pat nepamirštant vieno iš svarbesnių menininkės kūrybos dėmenų - dėmesio gamtos išsaugojimui. Knygos sudarytoja Aiste Kisarauskaite Dizainerė Agnė Dautartaitė Krutulė