Įsišaknyti bendroje žemėje. Keli pastebėjimai klajojant vis greitėjančiame pasaulyje.
Pastaraisiais dešimtmečiais Europa patyrė didžiausių migracijos iššūkių nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Juos sustiprino vis ištinkančios pabėgėlių krizės bei nuožmus karas Ukrainoje, sėjantys nerimą, neužtikrintumą, namų kaip fizinės vietos trapumą. Žmogaus teisių klausimai taip pat opūs lietuviškame diskurse: įvairiomis rasėmis, tautybėmis ir kilmėmis turtėjanti Lietuvos visuomenė – dar vis darnaus sociumo vystymosi procese. Žmonijos akistatose su nenumatytomis situacijomis bendruomenių ryšiai nyksta, dėl ko kyla socialinių ir kultūrinių problemų. Todėl dar prieš kelerius metus prasidėjęs tarptautinio bendradarbiavimo projektas „Common Ground“ itin taikliai nuspėjo šias pribrendusias visuomenės opas ir leido aktualizuoti bei meninėmis priemonėmis svarstyti jų problematiką.
Į socialinį diskursą nukreiptos temos – migracijos iššūkiai, sąveikos tarp skirtingų kultūrų, tautinių mažumų, vietos bendruomenių integracija – išryškino savitarpio darnos poreikį, kuriant visiems palankų mikroklimatą. Ekologinių, ekonominių, aplinkos ir priverstinio persikėlimo krizių akivaizdoje, „bendra žemė“ nekantravo būti persvartoma, siekiant atspindėti neramią padėtį šiame nuolat kintančiame, vis greitėjančiame bei nestabilias tikrovės būsenas postuluojančiame pasaulyje.
Pirmoji Reikjavike surengta projekto „Common Ground“ paroda „Where is my Home?“ iškėlė fundamentalų klausimą apie vietos, kurioje jaučiamės kaip namie, poreikį, aktualizavo visiems bendražmogišką tapatinimosi su gyvenamąja aplinka aspektą, kai dėka laisvo ir intensyvaus judėjimo pasaulyje sąvoka „namai“ išsiplėtė. Reaguodami į didelį jų šalyje gyvenančių užsieniečių skaičių (Islandijoje, beje, didžiausia imigrantų populiacija yra lenkų tautybės, lietuvių tautybės – trečioje vietoje), šio projekto idėjos autoriai ir iniciatoriai kvestionuoja tarp buvimo savu ir svetimu „pakibusią“ būseną.
Torūnėje pristatyta paroda „No Man‘s Land“ aktualizavo nūdienos pasaulyje įsitvirtinusias „mano“ ir „ne mano“ sąvokas, siekiant persvarstyti, ką šiandien reiškia „bendra“. Kalbėdamas apie migracijos sukeltą perėjimo iš savo į kito vietą, lenkų filosofas Tomasz S. Markiewka pažymėjo, kad toks pasidalijimas atsirado dėl kapitalistinio „nuosavybės“ fenomeno, kai tuo tarpu klajokliška prigimtis nuo neatmenamų laikų leido suvokti žemę kaip niekieno ir kaip visų tuo pat metu. Gyvenant santarvėje ne tik su žmonėmis, bet ir su kitomis rūšimis.
Pratęsiant pastarasias diskusijas, galutinė projekto dalyvių grupinė paroda „[up]rooting“, vykusi galerijoje „Arka“, Vilniuje (Lietuva) kalbėjo apie persikėlimą kaip procesualų vyksmą. Apie tai, jog lokacija nebūtinai yra apibrėžiama nekintančiomis vietos koordinatėmis, o funkcionuoja veikiau kaip esamos būsenos ir patyrimo vieta. Jog tai, ką nurodo sava vieta yra kiekvieno autonomiška ir individuali patirtis, kuri kaskart gali būti perkeliama kitur ir vis dar nepamesti to „savasties“ pojūčio. Pasitelktas terminas uprooting gali reikšti ir įsivietinimą („įleisti šaknis“), ir išsivietinimą („persikelti kitur“), ir išvietinimą („privestinį iškeldinimą“), ir tuo pačiu – šių pojūčių kartojimąsi bet kurioje pasaulio vietoje.
Projekto dalis Lietuvoje buvo padalinta į dvi dalis – rezidenciją Palangoje (vyko rugsėjį) bei baigamąją projekto parodą ir ją lydinčią programą Vilniuje (vyko gruodžio-sausio mėn.). Toks formatas skyrėsi nuo kitose partnerių šalyse vykusios projekto struktūros, kai parodos buvo rengiamos iškart po rezidencijos ir tose pačiose lokacijose, tuo tarpu Lietuvoje tyrimo dalį ir vizualų jo pristatymą skyrė nemažas laiko atstumas, leidęs subrandinti meninių paieškų idėjas bei paversti jas solidžia ir didele ekspozicija. Dėl tokios savaiminės laiko distancijos, projekto kontūrai įgavo ryškesnį pavidalą – tuo pačiu tai buvo proga projekto dalyviams dar kartą susibėgti iš įvairiausių Europos kampelių.
Parodą lydėjo ir atvira diskusija-seminaras "Common Ground. Common Roots", taip pat buvo surengta projekto dokumentuojacijos ir eksperimentinių procesų fiksacijų paroda, atidarymo metu vyko net du menininkių performansai - Sylwia Gorak (PL) vokalinis performansas bei Marijos Griniuk (LT/DK) performansas "Reflektyvus šokis su Žeme", prie kurio įgyvendinimo prisidėjo menininkai Kaspar Aus ir Lilija Gotautaitė-Smalinskė.
Paroda kvietė pamąstyti apie vietos įsitvirtinti paieškas, apie tai, jog sąvoką „žemė“ yra ir fizinė vieta, kurią žmogus okupuoja (Land), ir lietuviškai sąmonei svarbus santykis su žeme, t.y. dirva, kurioje sėjama, kurioje kas nors dygsta, auga (Ground), ir žemė kaip žmonių planeta, kuri primena, kad kiekviena unikali gyvybės terpė yra kartu ir globalus darinys bei nuo visų bendrai priklausomas organizmas (žodis Plantae (lotyniškas augalų karalystės pavadinimas) yra žodžio Planeta anagrama!).
Parodoje „[up]rooting“ buvo pristatyti visų projekto dalyvių kūriniai – praktiškai visi buvo sukurti naujai šiai konkrečiai ekspozicinei erdvei, vystant per visą projekto laikotarpį tęstą meninį tyrimą, kartais integruojant ankstesnių parodų elementus kaip šio tęstinumo ir atsikartojimo simbolius, taip pabrėžiant klajokliškas ir nuolat ieškančias menininkų būsenas. Parodos architektūrą formavęs architektas Darius Baliukevičius eksponatus išsklaidė per 7 atskiras, tačiau erdviškai bei konceptualiai besijungiančias galerijos „Arka“ erdves. Ryšių koncepciją išryškino raudonas dialogą simbolizuojantis laidas, kuris tarsi kokia arterija pernešė komunikaciją ir išskirstė ją tarp skirtingų autorių kūrinių. Idėjai įgyvendinti inspiracija kilo iš vienos autorių – Živilės Minkutės – kūrinio „A Friend“, kuris būdamas funkcionalus elektros „dalintojas“, apjungė ir įgalino veikti kitų menininkų darbus, reikalajančius elektros energijos. Tokios energijos „dalybos“ tiek fiziškai, tiek konceptualiai, reziumavo pagrindinius „Common Ground“ projekto atradimus – ryšius tarp žmonių, kūrybos ir pasaulio. Kūriniai parodoje nebuvo padalyti pagal šalis, o veikiau funkcionavo kaip įgalintos nuojautos, vienas su kitu nematomais saitais susijungę komunikacijos subjektai, įsivietinę konkrečiose zonose, instaliuoti skirtingomis materijomis, bet kalbantys ta pačia, tikrovę įkraunančia menine kalba.
Trumpai prisimenant lietuvišką projekto dalyvių sekciją ir įsišaknijimą parodoje, Andrius Grigalaitis pristatė kolekciją nuotraukų, kuriose užfiksuotas ankstyvas rytas, kai žemę gaubia rūkas ar migla, kai žemė tik bunda ir yra pati paslaptingiausia. Neveltui mitologijoje ir folklore ši paros dalis ženklina ribinę būseną, nežinomybę, virsmą, kai vyksta stebuklingi įvykiai, pranašaujantys transformaciją. Tyrinėdamas šias jausenas skirtingose Lietuvos, Lenkijos ir Islandijos vietovėse, Grigalaitis kūrė mistifikuotą vizualinę erdvę, fotografijomis siekdamas užfiksuoti tokias efemeriškas kismo jausenas, kurios kyla iš autonomiškos ir nepakartojamos konkrečios vietos patirties.
Marija Griniuk savo tapybos ir videodarbais bei performansu svarstė priežastis, kodėl esame linkę klajoti ir tokiu būdu kelionėse lankomas vietas paverčiame savo laikinais namais. Dėka prieraišumo toms laikinomis vietovėmis, mes susikuriame daugialypę ir kintančią namų sampratą, kuri kiekvienam subjektyvi ir priklauso nuo persidengiančių tikrovės patyrimų.
Solveiga Gutautė parodoje pristatė provokuojančias instaliacijas apie žmogaus ryšius ir bendravimą. Referuodama karantino metu atsiradusią žmogiškojo bendravimo ir lytėjimo stoką, menininkė dar projekto pradžioje pradėjo meninį tyrimą apie dalijimąsi savimi. Tai yra ne vien konceptualia prasme – dalintis idėjomis, atsiminimais ar mintimis – bet ir fiziniu pavidalu – pasidalinti sruoga savo tikrų plaukų. Dedikuodama darbą įkvėpimui, kuris gimsta iš santykio su kitais žmonėmis, Gutautė surinko ne tik kolegų išgyventų istorijų įrašus, bet ir jose išaugusias ir tarsi atidalintas (nukirptas) kūno dalis bei įpynė jas į savo tikrus plaukus. Tokią kasą menininkė nešiojo kone pusę metų, kol ji natūraliai išsmuko – tokia ryšiais paremtų patirčių kaupykla savaime atsiskyrė nuo idėjos autorės, tarsi primindama, kad kiekvienas individas mūsų gyvenimuose yra tik pakeleivis.
Julija Pociūtė taip pat domėjosi bendradarbiavimu kaip kūrybine patirtimi. Sukūrusi instaliaciją pavadinimu „Monuments of momental connection“, ji tyrinėjo santykį su ištirtomis ir patirtomis vietomis bei savo pačios santykiu į ją. Kurdama trapią ir neretai intuityvią distanciją tarp tikro ir dirbtinio, tarp žmogaus ir gamtos, tarp natūros ir kultūros, ji akcentavo dermę tarp socialinio ir gamtinio pasaulių, tvarumo iššūkius vis iš naujo persvarstant kaip procesų įtakoje esančią kasdienę realybę. Kitoje erdvėje eksponuotas jos videokūrinys apie medį, kurį autorė atsitiktinai pastebėjo Kauno ažuolyne, kurio drėvėje aptikusi stebuklingą knibždantį mikrokosmosą, jos kūrinyje tapusį meditatyvia, save palaikančia ir procesualiai besikuriančia gyvybės struktūra, pilna dulkėmis ar žiedadulkėmis nusėtų tinklų, liudijančių gamtos harmoniją ir žmogaus galią daryti įtaką natūraliems jos ciklams.
Tomas Andrijauskas bendros žemės koncepciją persvarstė per nenutrūkstamo keliavimo metaforą. Videodarbe matomas sparčiai kintantis kraštovaizdis, kuris skrodžia žiūrovo žvilgsnį ir neleidžia konkretizuoti, kur yra ši vieta. Užduodamas klausimą, kur ir kada mes keliaujame – ar grįžtame namo, ar vykstame nežinomais keliais, ar mes kažką paliekame, ar vykstame pas ką nors, kas mūsų laukia. Kokia yra šios kelionės kryptis? Žvelgiant pro nesibaigiantį judėjimą atstojantį langą kaip vaizdais perpildyto ekrano simbolį, negalime atsakyti, kada yra ši regima dabartis, kada prasideda ir baigiasi kelionė, tad ima rodytis, kad visas mūsų gyvenimas yra vienas nenutrūkstantis lėkimas keliais, jungiančiais čia ir dabar bei ten ir tada.
Živilė Minkutė savo kūrinį surenčia iš lankytose vietose surinktų akmenų, kurie yra tarsi laiko slinktyss ir įtrūkiai, praeities sutekėjimas į ateitį per dabartį, gyvo ir negyvo, organiško ir dirbtinio sąveika. Kiekvienas akmuo – tai buvusios tikrovės atplaiša, akumuliuojanti laiko (ne)tolydumą. Živilės instaliacijoje jis kuria lengvumo įspūdį, kai sąveikoje vieni su kitais ir su aplinka, objektai įgauna balanso ir netikėtumo aspektų. Besisukantys objektai šioje instaliacijoje meta šešėlį ant kito Živilės darbo, kurį ji sukūrė Islandijoje ir kūrinys prakeliavo visas parodas, skirtingais rakursais tapęs integralia ekspozicinės erdvės dalimi, mažu trikdžiu, sugėrusiu subjektyvias skirtingų vietovių patirtis ir jų pasirodymo būdų variacijas.
Tvarus dialogas tarp trijų valstybių menininkų, kuris buvo keltas visų pirma kaip vienas projekto tikslų, galiausiai parodė, kad pagrindinis tikslas ir pasiektas rezultatas yra ryšiai: tarp žmonių, gamtos, aplinkos, idėjų. Tai komunikacija, kurianti bendrabūvį, tai galimybė bendrauti, keliauti, diskutuoti, pažinti, patirti erdvę ir laiką. Tai vieta ne tik aplink mus, bet ir mūsų sąmonėje, skirta saugoti šiuos ryšius ir juos toliau kultivuoti. Tarsi nuolatos savo dirvoje persodintum, kitap tariant – įšaknydintum - savo erdvės ribas „išaugusius“ augalus. Tai projektas ne apie vietą, o apie ryšiais paremtą jos susikūrimą čia ir dabar.