Search

3 naujos parodos Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje


Marijos Švažienės paroda ,,Planetos”


Marijos Švažienės kūryba, kurioje ji tikra to žodžio prasme gyvena, skaičiuoja septintą dešimtmetį. 1980 m. Lietuvos valstybine premija įvertintos dailininkės kūryba yra pažįstama ne tik Lietuvos ir užsienio muziejų bei galerijų lankytojams (jos darbai eksponuoti Rusijoje, Kanadoje, Čekijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir daugelyje kitų šalių, personalinės parodos surengtos Italijoje, Vengrijoje ir Šveicarijoje), bet 8–10 dešimtmečiais taip pat tapo ir neatskiriama gerai Lietuvje žinomų visuomeninių interjerų dalimi. Vėlyvojo modernizmo architektūrai būdingas siekis užmegzti emocinį ryšį su lankytoju buvo įgyvendintas, pakabinant M. Švažienės „Skrydį“ Vilniaus universitetinėje ligoninėje, ,,Saulės žiedus” Onkologijos institute, ,,Medį” Vilniaus gimdymo namų Tyzenhauzų gatvėje. Šie pavyzdžiai tėra tik maža dalis viešųjų erdvių, kurių kosmopolitinę geometriją sušildė ir individualizavo M. Švažienės gobelenai. Nuo pat dailininkės kūrybinio kelio pradžios jos dekoratyvinės tekstilės kompozicijose ryškėjo polinkis į ritmiškai struktūruotas spalvines abstrakcijas, linkstančias į apibendrintą, nuo pažodiško motyvo perteikimo atitrūkusią objektų formą. 1970 m. dailininkės nuaustas gobelenas „Plaštakės“ – pirmasis erdvinis, trimatis šios rūšies kūrinys Lietuvoje – drauge yra ir simboliška nuoroda, bylojanti apie dailininkės trauką erdvėms. Parodoje ,,Planetos” eksponuojamų gobelenų kosmosas – ne tik subtilių bei vaiskių spalvinių dermių charakteristikomis pasižymintys rutuliai, bet drauge ir vizualiniai dailininkės apmąstymai apie tūkstantmečių slinktį, apie universalių Visatos statybinių elementų gyvybingumą, dinamiškai sklindantį sugestyvių spalvinių santykių dėmėmis, bet ir apie pačiai Švažienei asmeniškai svarbų motyvą – medį. Pastarasis yra Jono Švažo, dailininkės vyro tapyboje nesyk varijuoto motyvo parafrazė. Įamžintas asmeninis dailininko santykis su žymaus tapybos reformatoriaus, koloristo kūryba Švažienės gobelenuose leidžia įžvelgti ir kitas dviejų menininkų vizualinės raiškos paraleles – griežtą kontūrą, vaizdo įtaigavimą spalva, polinkį į organinių ir urbanistinių derinių gretinius, jau nekalbant apie dailininkės tapybinę raišką, kuri šįsyk parodoje, deja, nėra pristatoma. Vis dėlto dailininkės tapyba nuolat aštrina spalvinės pagavos ir jos išraiškos gebėjimus, todėl abi šios meninės veiklos sritys paskutiniais dešimtmečiais Švažienės kūryboje yra vienodai svarbios ir tarpusavyje sąveikauja. Koloristinis dailininkės talentas gobelenuose leidžia pasirodyti jos sukurtoms formoms visa didybe, atskleidžiant net ir jų apimtis, sutirštėjantį ir išsisklaidantį Visatos substantyvumą. Vaizdų turtingumas, kurį formuoja ir spalvynas, ir piešinys, tai netikėtai išnyranti, tai visiškai pranykstanti kontūrų linija, harmoningos kūrinių kompozicijos liudija ne tik Švažienės gobelenų stilingumą, virtuozišką amato meistrystę, bet skleidžia šviesų, teigiantį, pozityvų visos būties pojūtį.


Dr. Dalia Karatajienė

 

Tęstinis personalinių parodų ciklas „Švelnios ribos. Linas. Šilkas“ – tai tapybos darbų paroda ant šilko ir lino audinio tekstiliniais dažais. Tapymas teptuku derinamas su dažymu augaliniais dažais ir šibori technikomis. Pagrindinė tematinė linija – gamta, kaip pasaulio audinys, bei įvairių etno paveldo elementų (kaip žmogaus pėdsako) tematinis ir/ar plastinis derinimas abstrakčiose tapybinėse kompozicijose. Darbai atlikti autorine technika tapant smulkiais brūkšneliais lyg audžiant teptuku. Lino ir šilko audinius skiria pluošto kilmė ir geografija, sieja – jų virtimas audiniu per kiekvienam savitą kančios kelią. Linas ir šilkas turi savas istorijas, apipintas legendomis, pasakojimais, buvo įvairių apeigų dalyviai (gimimas, vestuvės, laidotuvės ir kt.). Tai vieni seniausių pluoštų žmonijos istorijoje. Šiame projekte jie jau kitame amplua: tai tarsi spalvų ir minčių talpyklos, bendraujančios su žiūrovu.


Šiuo projektu taip pat keliamas klausimas: tai tapyba ar tekstilė, kur ta riba?


Švelnios ribos atskiria ir sieja.


NIJOLĖ SITONYTĖ

g. 1967 m.

1994 m. baigė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto tekstilės specialybę

1994-2012 m. dirbo Šiaulių univesitete dėstytoja docento pareigose

Nuo 2000 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė

2005 m. suteiktas kūrėjo statusas

Parodose dalyvauja nuo 1989 m. Rengė personalines parodas Lietuvoje, Maskvoje, Paryžiuje. Kūrybos sritis: audinių tapymas ir marginimas tekstilinėmis priemonėmis bei technikomis, tekstilės dizainas.

Gyvena ir kuria Šiauliuose


 

Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“


Laukdami Lietuvos valstybingumo šimtmečio, 2017 m. Kauno kultūros centro tekstilės studijoje „Gijų sodai“ pradėjome vykdyti projektą „Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“. Vienas iš projekto tikslų – sukurti dovaną Lietuvai – didelio formato meno kūrinį, susidedantį iš mūsų visų kurtų mažų dalelių.


Mažas daleles audėme kūrybinių dirbtuvių metu. Jų dalyvius supažindinome, kokia technika būdavo audžiamos senosios tapiserijos, kodėl jos mums žinomos gobelenų pavadinimu, kas juos ausdavo ir kodėl jie buvo tokie vertingi. Dalyviai sužinojo, kad gobelenų užsakovais buvo tik karaliai, didikai ar kiti aukštuomenės atstovai, gobelenų piešinius ir kartonus kurdavo dailininkai, o ausdavo tik audėjai vyrai gobelenų audimo manufaktūrose. Šiame projekte prie didingo kūrybos proceso buvo kviečiami prisidėti visų šiandieninių „klasių“ atstovai lygiomis teisėmis – ir AUSTI dalelę audinio, ir KURTI piešinį tapiserijai, ir BŪTI jos užsakovu, dovanojančiu kūrinį Lietuvai.


Kiekvienas dalyvis buvo kviečiamas savo jausmus ir mintis Lietuvai išsakyti spalvomis ir simboliais audžiant nedidelį 8x8cm dydžio kūrinėlį, kurių net 950 tapo vienos didelės mozaikos dalimis. Projekte dalyvavo ~1000 įvairaus amžiaus, įvairių socialinių grupių atstovų.


2020 m. tekstilės studijos kūrybinė komanda, laukdama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio, visas daleles sujungė į vieną didelę mozaiką – 2x3 m tapiseriją, ir sukūrė... gyvybės medį Lietuvai.


Tekstilės projektas kviečia pažinti kūrinį – mozaiką „Lietuva – mano veidas“ ir per interpretaciją. Prie projekto prisidėjo grafikė Aurėja Jucevičiūtė, tapiserijos mozaiką transformuodama į grafines animacijas ir simbolinius paveikslus.


Idėjos autorė ir projekto vadovė Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė



VšĮ Janinos Monkutės-Marks muziejus

J.Basanavičiaus 45, LT-57182 Kėdainiai, Lietuva

tel. +370 347 57398

mob. +370 638 41648

el.p.: galerija@jmm-muziejus.lt

www.jmm-muziejus.lt

0 comments