Alfonso Čepausko paroda „Ateities prisiminimų iliustracija“

Lapkričio 11 d., antradienį, 15 val. Lietuvos dailininkų sąjungos ekspozicinėje erdvėje (Vokiečių g. 4, III aukštas) vyks Alfonso Čepausko kūrybos parodos „Ateities prisiminimų iliustracija“ atidarymas. 

DABARTINIAME gyvenime, kai informacijos srautas teka be paliovos. O tiesa ir netiesa tampa lygiavertėmis, menininkas, nestodamas nė vienon pusėn, kuria sąvąją tikrovę. Aktualios naujienos teikia peno mintims, o jų transformacijos tampa meno kūriniais. Sklindanti ir vis garsiau girdima žinia apie Žemėje vykstančius pokyčius ir grėsmingas pasekmes paskatino Alfonsą Čepauską sukurti tolimos ateities versiją, kuri savaip interpretuota ir perteikta vaizdais, nuteiktų žiūrovą apmąstymams. Taip gimė 24 lakštų skaitmeninės grafikos ciklų serija „Ateities prisiminimų iliustracija. Galima teigti, kad tai yra ekologinės tematikos kūrinys, nes jame išreiškiamas nerimas dėl gamtoje vykstančių nykimo procesų. Kita vertus, jį galima priskirti fantastiniam žanrui, nes autorius transformuoja tikrovę ir mintimis nuklysta į tolimą ateitį, spėliodamas kokios yra mūsų pasaulio egzistavimo ribos ir kas - už jų. Bet iš tiesų, tai - pasakojimas apie kosminius pasaulio raidos dėsnius ir amžiną gyvybės ratą: klestėjimą, nykimą ir naują gimimą. Čia persipina vis garsiau viešojoje erdvėje girdimos nerimo mintys apie ekologinę Žemės būklę, pasaulio pabaigos pranašysčių nuotaikos ir objektyvus istorinės pasaulio raidos suvokimas.

 Globalūs klausimai ir kryptingi kūrybiniai tikslai matyt, padiktavo ir meninį sprendimo būdą. Šis sudėtinis kūrinys pasižymi nuosekliu temos vystymu, itin tvirta struktūra ir taupiomis raiškos priemonėmis. Savąją ateities viziją dailininkas perteikia keturių dalių ciklais, sugrupuodamas po 6 paveikslus kiekviename. Pasakojimo dinamika  vystoma kaip muzikiniame cikle: keičiant elementų judėjimo ritmą, nuotaikas ir motyvus. Ciklui nebūdingi nevaldomi minčių verpetai, kokius matydavome ankstesniuose Čepausko kūriniuose –apibendrintais įvaizdžiais ir simboliais autorius tarytum konstatuoja regėjimuose išnarpliotas tiesas ir neišvengiamo proceso etapus.

Pirmoji dalis „Peizažas“ prasideda skaidria, harmonijos įkvėpta nuotaika, kurią tik retsykiais sudrumsčia įstrižai prabėgantys šešėliai. Dailininkas simboliškai vaizduoja įprastą peizažą, kiekviename paveiksle išskirdamas vis skirtingą motyvą: kalvas, miškus, laukus. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad tarp autoriaus vaizduojamų kraštovaizdžių nėra nei kalnų nei dykumų nei beribių vandenynų. Apmąstydamas pasaulinius procesus, dailininkas renkasi tik tai, kas būdinga Lietuvos gamtai – gimtoji šalis yra autoriaus pasaulis, per kurį jis suvoka gamtos vyksmą ir būtį. Gamtos motyvai – išgryninti, juos kurdamas, grafikas kruopščiai atrenka tik būtiniausius elementus. Susintetintų kalvų siluetais, vertikaliu medžių ritmu, dangaus ir jūros horizontalėmis autorius įprasmina pagrindines gamtos stichijas: žemę, orą, vandenį. Dėka tvirtai suręstos kompozicijos, kur vyrauja nuosaikus ritmas ir pusiausvyra, gamta atrodo, kaip stabilus reiškinys, kur stichijos turi apibrėžtas veikimo sferas, o jas valdančiais dėsniais paremta tvarka – amžina. Tik ketvirtąjame paveiksle autorius netiesiogiai užsimena apie gyvenimo laikinumą. Pakelėj stovintys kryžiai byloja „Memento mori“, o vingiuojantis žalias kelias nubėga tolyn, kažkur už juodo obelisko.

Antrojoje ciklo dalyje, pavadintoje „Mutantai“ pranašaujamo Žemės likimo interpretacija keičiasi staiga ir iš esmės. Nuo apibendrintai įprasminto kraštovaizdžio dailininkas pereina prie gamtoje glūdinčių gyvybės formų bei giluminių procesų vyksmo. Ramybės iliuzijos, salyginai nušvietusios pirmąją ciklo dalį, nelieka nė ženklo. Žemės, oro, vandens stichijų sutvėrimai, veikiami nežinomos jėgos, transformuojasį neatpažįstamus, pavojingus aplinkai hibridus. Kiekviename „Mutantų“ paveiksle pertaikiamas dramatiškas destrukcijos  procesas. Čia vyrauja skirtingų pavidalų - gyvosios ir negyvosios gamtos formų sumaištis. Komponuodamas kiekvieną sceną, menininkas naudoja priartintą kadrą su padidintomis įvairių gyvių detalėmis, neįprastai priderintose prie skraidančių, ropojančių (ar vaikštančių?) gyvių pavidalų. Šiuose keistuose atvaizduose pasireiškė nesuvaržyta Čepausko fantazija ir meninio vaizdo konstruotojo talentas. Grafikas tarsi išnarsto kiekvieną personažą, vėliau jį sudėdamas logikai nepavaldžia tvarka. Deformuoti, nežinia iš kokių objektų paimti elementai sugula į siurrealistinio vaizdo visumą. Nesuderinamos eklektikos įspūdį sustiprina grafiškų linijų, spalvų ir faktūrų įvairovė, suteikianti kūriniams drąstiško dekoratyvumo ir dinamikos. 

Toliau sekanti vaizdų serija tęsia „Mutantų“ pradėtą naikinamojo perversmo mintį: destrukcijos mastas plečiasi, kol galiausiai persikelia į galaktiką ir aprėpia visą planetą.  „Užtemimas“ – taip pavadinta –trečioji ciklo dalis, sudaro kulminacinę paveikslų grupę.  „Mutantų“  lakštuose vyravęs nerimas čia  virsta  niūrios pranašystės išsipildymu. Kataklizmų nuotaiką dailininkas perteikia kondensuotais Žemėje vykstančių reiškinių įvaizdžiais:  džiūstantys medžiai, be gyvybės krintantys paukščiai, liepsnojantys ugnikalniai, griūvantys miestai palaipsniui veda žiūrovą link galutinių katastrofos vaizdinių, atveriančių tuščius išdegintus laukus su išbarstytomis raguočių galvomis ir kaukolėmis. Visuotinio užtemimo esmę simbolizuoja pirmo ir paskutinio  lakšto kampe „pakabintas“ tuščias užgesusios Saulės skritulys.

Paskutinė dalis – „Generacija“ atveria naują – gyvybės evoliucijos temą. Po milijardų metų pasikeitusios galaktikos planetoje Žemėje prasideda atšilimas, formuojasi neatpažįstamas landšaftas, atsiranda naujos gyvūnijos formos. Pasakojimą dailininkas pradeda kosminiu įvaizdžiu, kuriuo perteikia galaktikos vyksmą, generuojantį pirmapradės gyvybės Žemėje  atsiradimą. Siužetas tęsiamas  pereinant prie keistai surėdytų vandens, žemės, dangaus sutvėrimų, įkūnijančių primityvią žemiško pasaulio sandarą ir lėtą raidą. Ciklą užbaigia paveikslas su oloje prie ugnies sėdinčiais priešistoriniais žmonių prototipais. „Buvusios civilizacijos nėra jokios žymės ir apie ją niekas, niekada nepagalvos ir nežinos“ (Alfonsas Čepauskas).

                                                                               Menotyrinikė GRAŽINA GURNEVIČIŪTĖ