ArtVilnius'25 metu vykusi diskusija „1% MENO“

2025 m. spalio 3 d. (penktadienį)  įvyko ARCHzonaTALKS kartu su LAR, LNTPA ir Vilniaus m. savivaldybe organizuota diskusija „1% MENO“. Diskusijoje dalyvavo architektas V. Biekša (Processoffice), L. Jablonskienė (NDG direktorė, KM kultūros ir meno tarybos pirmininkė), D. Žakaitis (TECHzity), M. Vanagas (Citus, LNTPA valdybos narys), A. Rokickienė (AM architektūros ir statybų politikos grupės vadovė), E. G. Bogdanienė (Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė), diskusiją moderavo Vilniaus m. vyr. architektė L. Kairienė.

Miestas gali veikti ir be meno, tačiau būtent menas atspindi jo kultūros lygį, brandą ir tampa visuomenės vertybių veidrodžiu. Todėl klausimas apie „1 % menui“ yra ne tik finansinis. Tai klausimas apie miesto politiką, apie tai, kokį kultūros audinį mes norime kurti – ar miestas liks tik funkcinė struktūra, ar taps aplinka, kurioje architektūra ir menas drauge formuoja tapatybę, sukuria atmintį ir išplečia ateities vizijas.

Šiandien turime apsispręsti, ar „1 % menui“ bus formalus priedas prie statybos darbų, ar strateginis instrumentas, kuris suteikia galimybę erdvėms kalbėti ir būti atpažįstamoms. Tačiau kartu kyla daug klausimų, į kuriuos neturime vienareikšmių atsakymų. Ar menas turėtų būti integruojamas į architektūros konkursus nuo pat pradžių, ar įsigyjamas kaip atskiras kūrinys? Ar pakanka jau sukurto darbo, ar tik naujas užsakymas užtikrina meninę kokybę? Kaip nustatyti, kas iš tiesų yra meno vertė, ir kaip išlaikyti dermę tarp architektūros ir meno taip, kad jie veiktų kaip vienas organizmas?

Dar svarbesni tampa klausimai apie patį procesą. Kokiu keliu turėtume atsirinkti menininkus – ar visada privalomas atviras konkursas, ar kartais galime kryptingai kviesti konkretų kūrėją dėl jo braižo ir idėjinės dermės su vieta? Kaip apsibrėžti formatus, kad viešoji erdvė netaptų viešojo meno sandėliu po atviru dangumi, o kiekvienas kūrinys būtų atrinktas ar sukurtas remiantis vietokūros principais? Kaip užtikrinti skaidrų procesą ir produktyvų darbą tarp menininkų, architektų ir urbanistų, kad menas nebūtų tik priedas prie projekto, bet jo integrali dalis? Kaip spręsti prieinamumo klausimą tais atvejais, kai meno kūrinys tampa interjero ar pusiau privačios erdvės dalimi? Ir galiausiai – ar procentas menui visada turi būti susietas su konkrečia vieta, ar gali tapti fondo dalimi, leidžiančia kurti meną, kuris pasklinda plačiau mieste įvairiais formatais?

Ši diskusija yra kvietimas ieškoti atsakymų ir susitarti, kaip „1 % menui“ galėtų tapti ne eilute biudžete, bet strateginiu kultūros ir miesto politikos įrankiu, kuris stiprina architektūros kokybę, praturtina miesto kultūros audinį, formuoja tapatybę ir augina visuomenės santykį su menu.

Diskusijos dalyviams buvo keliami klausimai:

• Kokia galėtų būti viešojo meno Vilniuje Vizija? Nukeliaukime į ateitį – kokį Vilnių matote 2050, jei šiandien sutarsime imtis strateginių veiksmų?

• Yra baiminamasi, kad „1 % menui“ taps formalumu. Kaip manote, kokiais būdais architektai ir menininkai galėtų bendradarbiauti nuo ankstyvos stadijos, kad menas taptų integruotas, o ne „priklijuotas“?

• Jei būtų nuspręsta suformuoti viešojo meno tarybą - nepriklausoma ekspertų ir bendruomenių atstovų grupę, kuri vertintų projektus, kokia būtų jos sudėtis?

• Kaip užtikrinti, kad 1 % menui mechanizmas neužkonservuotų „saugaus meno“, o skatintų šiuolaikinę, aktualią, kartais net provokuojančią kūrybą?

• Iš plėtotojo pusės: kaip įsivaizduojate mechanizmą, kuris plėtotojui būtų ne tik prievolė, bet ir pridėtinė vertė projektui?

• Ar manote, kad menas gali tapti ekonomine nauda NT projektui (pvz., didinti vietos patrauklumą, tapatybę)?

• Įstatyme nėra numatyta menui skiriama suma, bet faktas, kad architektūriniais konkursais planuojami objektai privalės turėti meno kūrinius. Kaip matote balansą tarp kūrėjo laisvės ir NT rinkos poreikių?

• Ar NT sektorius galėtų prisidėti prie fondo ar platformos, kuri kauptų lėšas didesniems meno projektams?

• Koks buvo „1 % menui“ tikslas kuriant įstatymą? Į ką miestai, privalantys nustatyti tvarką, turėtų atkreipti dėmesį?

• Ar yra planų sukurti bendras metodiką ar gaires miestams, kurios užtikrintų tiek skaidrumą, tiek meno kokybę, vertinant faktą, kad turėsime tilpti į viešųjų pirkimų rėmus.

• Ar menininkų bendruomenė yra pasiruošusi šiai plačiai ambicijai, kurios esminis tikslas – ne kiekybė, bet kokybė?

• Kokios galimos užsienio ir Lietuvos menininkų bendradarbiavimo formos?

Atstovaujant Lietuvos dailininkų sąjungos poziciją ir patirtį, Eglė Ganda Bogdanienė pateikė mintis nuo menininkų bendruomenės:

Ar menininkų bendruomenė yra pasiruošusi šiai plačiai ambicijai, kurios esminis tikslas – ne kiekybė, bet kokybė?

Taip. Juk menininkai ir buvo ta varomoji jėga, kuri inicijavo Statybų įstatymo pataisą, patvirtintą Seime 2023 m. gruodį. Ačiū Aplinkos ministerijai, kuri išgirdo menininkų – dailininkų ir architektų asociacijų narių balsą, priėmė mus Aplinkos ministerijoje, suprato ir įgyvendino šį siekį įstatymo lygmenyje. Keli sakiniai esmingai pakeitė meno kūrinių atsiradimo galimybę:

Rengiant architektūrinius konkursus, bus privaloma ne mažiau kaip 1 procentą nuo pastatų sąmatinės vertės paskirti meno kūriniams. Architektūros paslaugos bus perkamos taikant ekonominio naudingumo kriterijų.  

Analizuojant praeitį ir šiuolaikinius atvejus (ką atliko VMT kartu su KM darbuotojais Janina Krušinskaitė)() – kaip ši įstatyminė nuostata veikia kitose šalyse, mokantis iš jos arba atmetant blogą patirtį. KM nesiėmė lyderystės inicijuojant Statybų Įst. Pokyčio, bet pasiūlė savanorišką įsitraukimą savivaldybėms pasirašant Menorandumą (savivaldybių plėtros įstatymas), su KM ir įsipareigojant numatyti meno kūrinių atsiradimą statomuose pastatuose. Lietuvoje buvo Dailės Fondas, turėjęs dailės kombinatų sistemą, vykdęs tiražuojamų suvenyrų gamybą ir vienetinių meno kūrinių užsakymus valstybės mastu. Objektyviai vertinant – buvo visai gerai veikianti Sistema, kuri atėjus nepriklausomybei žlugo, nepavyko prisitaikyti prie rinkos ekonomikos pokyčių. Rasa Dargužaitė. Airija – 1 %, 1997 įst. Kuruoja kultūros ir paveldo dep. Belgija- 1986 m. 0,5-2%, kuruoja Kultūros, sporto ir medijų dep., Danija – 1983 m. 1,5% Danijos meno fondas, Estija 2011 m. nuo 1% iki 110 000 EUR Kult min.,Nyderlandai 1951 m. iki 2% Vyr. Salies architekturos institucija, Norvegija 1930 iki 1,5 KORO(Public Art Norway), Suomija 1960, 1-1,5% Savivaldybes, Prancuzija 1951 - 1% Kultūris ir komunikacijos min. Švedija 1-2%– 1937 iniciatyva Kulturosi Ir komunikacijos min. Vokietija 1950 0,5-1,5% Miesto plėtros min.

 Viešieji pirkimai didelis blogis kultūroje ir man keista, kaip diskutuojant apie tai su savivaldybių teisininkai atsimuši į nepramušamą sieną, Pasiteisinimas – tai EU reglamentai. Bet kodėl kalbant su kolegomis iš šalių, kur procentas menui seniai veikia, niekas neužsimene apie tą nesąmonę – pirkti pigiausią. Negaliu sakyti, kad viešųjų pirkimų specialistai nesupranta šios įdingos praktikos mene. Tikrai dirbant su jais sugaištama daug laiko, kaip prie to lengviau prisitaikyti. Kad ir dabar įgyvendinant Antano Smetonos atminties įamžinimo monumento konkurse, kurį laimėjusi viešo konkurso organizatoriaus teisę, organizuoja LDS, sugalvojome 2-jų etapų viešą pirkimą, kuris leidžia pagal formaliuosius, apskaičiuojamus kriterijus atlikti pirminę atranką, kad į antrą etapą patektų tie, kurie pagal savo pasiekimus ir talentą geriausi. Bet buvo didelis darbas įkalbinti menininkus apskritai teikti savo kandidatūras konkursui, kadangi tai – didelės apimties neapmokamas darbas. Menininkai nuolat dalyvauja konkursuose – užsakymų Lietuvoje ir užsienyje, LKT, stipendijų, rezidencijų. Bet paraiškos – maksimaliai paprasto, neatimančios daug laiko. Netikiu, kad neįmanoma meno pirkimuose atrasti paprastesnių dalyvavimo konkursuose formų. Nesinori kas kart girdėti atsakymo – nuo mūsų nepriklauso, nieko nepadarysi, tokia tvarka. Juk žmonės tą tvarką ir kuria. Tiek Lietuvoje, tiek Europoje, tiek visame pasaulyje. Gal šioje vietoje reikėtų daugiau lyderystės ir suvokimo, kad perkant meną negali laikytis taisyklės – perku pigiausią. Taip pat – greta konkursų sukurti teisinę bazę kūrinio užsakymui konkrečiam menininkui. Pasaulyje Lietuvą garsinantis, eilė apdovanojimų pelnę menininkai negaišta laiko.

Kokios galimos užsienio ir Lietuvos menininkų bendradarbiavimo formos?

Įvairios. LDS priklauso IAA esame vykdomajame komitete, vyksta nuolatinis pasidalinimas patirtimi. Atlygis menininkams, DI ir autorinės teisė. Rengiame bendras parodas, dalyvaujame simpoziumuose ir konferencijose. Bet nepamenu, kad užsienio menininkai būtų kviesti dalyvauti Lietuvos mon. meno konkursuose. Tas tikrai įmanoma, bent pakvesti, ar jie ištvers viešų pirkimų procedūrą – manau ne. Gal būtų racionaliau susiburti į tarptautinę komandą. Ir dabar dažnai konkurse dalyvauja architektas ir menininkas. Visgi nenoriu traukti nuo svarbaus klausimo – atsisakyti viešo pirkimo procedūros perkant meno kūrinį. Kliautis viešojo meno tarybą - nepriklausoma ekspertų ir bendruomenių atstovų grupę, jos ekspertine kompetencija ir galimai kūrinio atrankos kriterijais, kurie būtų sudaromi konkretaus konkurso atveju.