Search

Eglė Vertelkaitė | PILNATIS


2022 m. lapkričio 9 d., trečiadienį, 18 val. Business Stadium Gallery (Šeimyniškių 19 B., Vilnius) atidaroma menininkės Eglės Vertelkaitės kūrybos paroda „Pilnatis“.


Iš kosminės tamsos išplėštas gintarinis pilnaties kūnas varo iš proto. Ją perbraukia juoda juostelė ir palaidoja. Gedulas. Tačiau pasąmoninių padarų siautėjimas tik prasideda. Eglė Vertelkaitė kviečia mus leistis į peršviečiamą girią, kurios šakų ažūre slepiasi mergaitės ir moterys, o dar giliau – baugios kaukėtos būtybės. Jas netikėtai aptikus, mintyse rikiuojasi poeto Aido Marčėno eilutės: „taigi čia ir gyvena raganos (…) dabar kai temsta jos sulekia / iš viso Vilniaus ir kelia / čia puotas štai štai paklausykite“.


Klausom. Ir žiūrim įdėmiai į tirštą tankmę, kurią brūkšniuodama menininkė ryškina, kas slypi kasdienybėje. Tuomet regime išėjusiųjų dvasias, ryšius tarp niekada nesusitikusių žmonių. Jie irgi žvelgė į tamsą ir matė, kad raganos nėra baisios, jos tik žino, kad „yra pradžia viskam, bus ir pabaiga“. Nieko tokio – tik būties dėsnis. Ypač kai „raganos“ tėra pačios menininkės mama ir dukra, sugraduojančios jos biografijos laiką.


Kūriniuose dalyvauja ir pati Eglė Vertelkaitė, kažkada pasirinkusi Cindy Sherman kaip savąjį alter ego, perėmusi jos gebėjimą persikūnyti į vis kitus personažus, ironiškai kritikuojant mąstymo stereotipus. Be to, jos kūrybą veikia visuomenės paraščių keistuolius fotografuojanti Diane Arbus, iš lavonų kompozicijas kuriantis Joelis Peteris Witkinas ir po kaukėmis pasąmonės impulsų tamsą slepiantis Ralphas Eugeneʼas Meatyardas. Kartais šmėkšteli Woody Allenas, kiną pavertęs nesibaigiančiu psichoanalizės seansu. Estų menininko Peterio Mudisto „Amžinas paskutinis sniego baksnojimas“ prie KUMU paliko suledėjusį sniegą, kurį sukapojo „Mergaitė su kirviu“. Ji vienu kirčiu perskels ir techniškai kietą medicininę širdį: „kiekvienas kirtis – lyg širdies dūžis, įkvėpimas ir iškvėpimas. Tarsi eilinis savęs įtvirtinimas, įrodymas, kad dar esi, egzistuoji,“ – sako menininkė.


Jau nebekvėpuojantis mirusių tėvų kartos laikas užšaldomas fotojuostose. Tai „Glosos“, kurių pavadinimas pasiskolintas iš senovės graikų kalbos žodžio glōssa, reiškiančio kalbą, liežuvį, žodį, viduramžiais virtusį daugiažodžiais komentarais biblijos paraštėse. Kalbančios, bet nesuprantamos glosos yra 1954–1968 m. tėvo archyvo negatyvuose likę nebereikalingi vaizdai. Ritinėliais kietai susuktos juostelės liudija neiššifruotą gyvenimą, jų ertmės tarsi pražiotos burnos rėkia prasmės neartikuliuojančiais balsais.


Beprasmybė žvelgia ir iš kaukių akių kiaurymių. Kaukės, kaip ir geltonas Metyardo pirštines besimatuojančios neaiškios personos, gali būti likimo ženklai. Arba graikiškos likimo deivės „Moiros“: viena verpia, kita matuoja, trečia kerpa. Jų rankose – mūsų gyvenimų siūlai. Verpėja Klotė tiekia tai, kas yra. Skirstytoja Lachesė įvertina, kas buvo. Nepermaldaujamoji Atropė vilioja ir gąsdina tuo, kas bus. Jos – negražios moterys nuo monotoniškų darbų deformuotais kūnais, bet neįveikiamai protingos, o tokių niekas nemėgsta. Gyvendamos požemiuose jos valdo visa, kas yra, – net ir aukštybėse. Todėl jų bijoma kaip kokių raganų, o niekadėjai jomis prisidengdami kratosi atsakomybės – juk moiros viską nulėmė, aš tik įrankis.


Atšiauriai žaismingų moirų trijulė apima visą gėrį ir blogį kaip metafora. Panašiai ir paveikslai veikia visi kartu – ne kaip atskiri „tekstai“ ar „personažai“, o kaip erdvėje verpiamo, matuojamo ir kerpamo siūlo mazgai-įvykiai arba išlikę sutrūkinėjusio filmo kadrai. Paveikslams nebūtini pavadinimai, nes jie rodo archetipinius ženklus, kuriuos visi atpažįsta: giltinė, miškas, mėnulis, suolas, dėžė. Tai mūsų kultūros piktogramos arba, kaip Eglė sako, piktos gramos. Tačiau jų reikšmė daugialypė ir sustojus pažiūrėti vaizduotė išjuda nenuspėjama kryptimi. Pavyzdžiui, mirties su dalgiu įvaizdis čia sąlygiškai šviesus, nes giltinė tapo pasakų personažu, kurį gal įmanoma perkalbėti ir pergudrauti. Priešingai, pamiškėje sutikta tarsi eilinė namų šeimininkė su prijuoste stengiasi į tave nežiūrėti ir išsisukinėdama nuo fotografo žvilgsnio skelbia memento mori.


Maištingos su mirtimi žaidžiančios gyvybės šėlsmą Eglės Vertelkaitės paveiksluose pertraukia natiurmortai – tai veidrodyje atsispindinti Vilniaus dailės akademijos studija 333. Jos detales trukdo įžvelgti šelakas – tai glajus, gamtinė derva, gaunama iš lakinių kirminų, gyvenančių tropikuose. Juo užlieti lakštai iš tiesų atrodo keistai švytintys tamsa. Tuose dusliuose tūriuose sugauti šviesos ruožai yra tarsi vaiduokliai, kurių net nepamatysi kitaip kaip tik užuolankomis, pakreiptame veidrodyje. Veidrodis – vis tas pats, apmūsijusiais kraštais, subraižytas, senstantis tapytojo dirbtuvėje, bet ją visą, kartu su molbertais, stalais ir drobėmis, suimantis į save. Ši antrinė tikrovė jau egzistuoja kitame, stovinčiame požemių laike – tokiame ir gyvena moiros. Arba raganos, sugautos ir sustingdytos tarsi gintare įamžinti vabzdžiai. Kaip minėtą eilėraštį baigia Aidas Marčėnas, „švystelim mano tamsėjančioj / atminty ir nutolstam nutolstam“.


Agnė Narušytė



Paroda veiks iki 2023 m. sausio 10 d.


LDS informacija