EKSKURSIJA ARKOJE | Kraftaktyvizmas: menas kaip pasipriešinimo ir socialinio veikimo praktika

Lapkričio 21 d., penktadienį, 18 val., kviečiame į paskaitą „Kraftaktyvizmas: menas kaip pasipriešinimo ir socialinio veikimo praktika“ su profesore Egle Ganda Bogdaniene, tekstilės menininke Jelena Škuliene (Škulis), bei ekskursiją parodoje „Nuoseklumai ir virsmai: Dedikacija prof. J. Balčikonio 100-mečiui“.

Kraftaktyvizmas (angl. craftivism) – tai šiuolaikinio meninio aktyvizmo kryptis, jungianti rankų darbo technikas, tekstilės tradicijas ir kritinę mintį į socialinio pasipriešinimo, jautrumo bei bendruomeniškumo veiksmus. Ši praktika išnaudoja „lėto kūrimo“ gestą kaip politinį įrankį: kiekvienas siūlas, dygsnis ar kilpa tampa ne tik estetiniu, bet ir etiniu pareiškimu. Tai menas, kuris ne tik vaizduoja, bet ir veikia – iškelia nutylėtas problemas, skatina socialinį teisingumą, kuria alternatyvius bendrabūvio modelius bei formuoja visuomenės tapatybę.

XX a. avangardo idėjos – nuo futuristų provokacijų iki Fluxus laboratorinės kūrybos, nuo feministinio meno 7–8 dešimtmečiais iki šiuolaikinių intervencijų į viešąją erdvę – sudaro kraftaktyvizmo filosofinį pagrindą. Visoms šioms kryptims būdingas siekis inicijuoti visuomenės pokytį, jungti meną ir kasdienį gyvenimą bei kritiškai vertinti status quo. Šiandien kraftaktyvizmas tęsia šią tradiciją, permąstydamas tekstilę kaip stiprią, tvarią, konceptualią ir nuolat besikeičiančią terpę, kurioje audinys tampa protesto struktūra, o moteriškas rankdarbis – politinės įtakos mechanizmu.

Pasauliniame kontekste kraftaktyvizmo ištakos siejamos su tokiomis menininkėmis kaip Magda Sayeg, žinoma dėl projekto Knitta Please, kuri spalvingais mezginiais „aprengia“ nenaudojamus objektus, ginklus ar apleistus pastatus – kaip protestą prieš funkcionalumo stoką ir vizualinį abejingumą. Marianne Jørgensen išplėtojo tekstilines intervencijas karo, militarizmo ir kolektyvinės atsakomybės temomis. Betsy Greer, laikoma craftaktivizmo termino autore, pabrėžia, kad dygsnio gestas gali generuoti politinį, ekonominį ir socialinį pokytį. Margaret ir Christine Wertheim kuria didelio mastelio tekstilinius projektus, akcentuojančius klimato krizę, tvarią ekologiją ir bendruomeninį veiksmą. Francoise Dupre tekstilę naudoja kalbėdama apie transculturalumą, migraciją ir individualią kūrybą kaip pasipriešinimą globalizacijos standartizacijai. Cat Mazza projektai (Nike Blanket Petition, 2003–2008) tapo ryškiu tekstilės solidarumo pavyzdžiu – 5 metrų ilgio pledui mezgėjos iš 30 šalių sukūrė „rankų darbo peticiją“ prieš nesąžiningas darbo sąlygas tekstilės pramonėje.

Kraftaktyvizmo tikslai yra trys:

• Keisti – inicijuoti politines, socialines ar kultūrines permainas.

• Gydyti – atstatyti pažeistas tapatybes, suteikti balsą marginalizuotoms grupėms.

• Jungti – burti bendruomenes, kurti solidarumo tinklus, kurie įveikia abejingumą.

Šios krypties menas veikia kaip atvira sistema, žadinanti žiūrovo kūrybiškumą, kritinį sąmoningumą, politinę vaizduotę ir skatinanti atsisakyti primestų stereotipų. Tai menas, gimstantis ne galerijoje, o ten, kur vyksta gyvenimas.

Kraftaktyvizmas Lietuvoje: Eglės Gandos Bogdanienės ir Jelenos Škulienės (Škulis) kūrybos pavyzdžiai

Lietuvoje kraftaktyvizmo idėjos įgyja savitą, konceptualiai brandžią formą. Dvi ryškiausios šios krypties kūrėjos – profesorė Eglė Ganda Bogdanienė ir tekstilės menininkė Jelena Škulienė (Škulis) – naudoja kūrybą kaip jautrų, bet kartu griežtą instrumentą socialinei kritikai.

Eglė Ganda Bogdanienė: „Red Tape“ ir „Seven Venus Days“

Eglės Gandos Bogdanienės projektai analizuoja biurokratijos, institucinių galių ir moterų teisių temas.

„Red Tape“ – tekstilinė instaliacija, kurioje menininkė į audinius suaudžia šimtus taisyklių, nuostatų, reglamentų bei akreditacinės dokumentacijos juodraščių. Dieną ji kurdavo šiuos dokumentus kaip akademinės sistemos dalis, o vakarais juos siuvinėdavo – taip fiziškai ir konceptualiai „perdirbdama“ perteklinę biurokratinę naštą. Siuvinėjimas čia tampa dvigubu veiksmu: subtiliu dekoru bei skausmo, badymo ir pasipriešinimo gestu.

Tekstilė, tradiciškai siejama su švelnumu ir namų jaukumu, Bogdanienės kūriniuose virsta protesto ginklu, atskleidžiančiu augančią reguliavimo, profesinės kontrolės ir biurokratinės prievartos problemą. Projektą papildo iš dokumentų atspindžių sukurti objektai – kėdės, drabužiai, kilimai –, liudijantys menininkės kritišką žvilgsnį į akademinę bei kultūrinę sistemą.

Kitas svarbus projektas, „Seven Venus Days“, nagrinėja moterų teisę į savarankišką poziciją, matomumą ir saviraišką. Čia tekstilė veikia kaip feministinio pasipriešinimo forma – lėtas dygsnis tampa politiniu veiksmu.

Jelena Škulienė (Škulis): tekstilė kaip tylioji socialinė intervencija

Jelenos Škulienės kūryba artima kraftaktyvizmui. Ji naudoja tekstilę kaip emocinį ir socialinį dokumentą, audžia kasdienybės fragmentus, atminties ženklus, marginalizuotų bendruomenių patirtis. Škulis darbuose juntama subtili socialinė kritika.

Jos tekstilinės instaliacijos – tarsi „tyliosios intervencijos“: jos nešaukia, tačiau per intymumą, lėtą rankų darbą ir moterišką kasdienybės ikonografiją nagrinėja traumas, socialinę nelygybę ir būties trapumą.

Kraftaktyvizmas šiandien įgyja ypatingą reikšmę – tai menas, kuris neveikia smurtu ar agresija, bet atkakliai, nuosekliai ir politiškai dygsta kilpa po kilpos, jungia žmones ir kviečia permąstyti hierarchijas. Kaip yra pasakęs Martinas Lutheris Kingas: „Pasauliui reikia kūrybiškai nepritampančių žmonių. Gali būti, kad pasaulio išgelbėjimas yra jų rankose.“

Eglės Gandos Bogdanienės ir Jelenos Škulienės kūryba įtvirtina šią mintį Lietuvos šiuolaikinio meno lauke – čia tekstilė tampa ne vien estetika, bet ir etika; ne vien medžiaga, bet ir veiksmu; ne vien rankdarbiu, bet ir politiniu agentu.

Ekskursija ir parodos lankymas yra nemokami.

Kur? Galerija ARKA (Aušros vartų g. 7, Vilnius)

Kada? 2025 11 21, penktadienis, 18:00 val.

Paskaita yra Kultūros protesto mėnesio „Mes esame kultūra“ dalis. Galerija ARKA bei Lietuvos dailininkų sąjunga palaiko ir remia Kultūros asamblėjos poziciją bei tikslus.