Search

Eugenijus Nalevaika. Tapybos paroda „a plius a“


Molėtų krašto muziejus, Inturkės g. 4, Molėtai

2022 m. lapkričio 11–gruodžio 17 d.


Parodos atidarymas 2022 m. lapkričio 11 d. 16 val.


Eugenijus Nalevaika, gimęs, augęs ir mokęsis Kaune, daugeliui netikėtai prieš porą metų tapęs uteniškiu, šįkart savo kūrybą pristato Molėtuose. Ilgą laiką buvęs ištikimai pasišventęs tik akvarelei, pastaraisiais metais gana dažnai savo tapybiniams sumanymams pasitelkia ir akrilinius dažus. Taip taip! Sufleruojame, ką galbūt galėtų reikšti a plius a...


Tačiau ne vien tik tai. Akvarelė ir atkaklumas, atsidavimas ir atsitiktinumas, aplinka ir aplinkybės – daugybė a plius a nuolat yra šalia mūsų, tik ne visi kaskart pastebime tuos pačius dalykus.


Jeigu mėgintume Eugenijaus kūrybą lyginti su kraštovaizdžiu, pirmiausia reikėtų kalbėti apie Dzūkijos smėlynus, kalveles ir pušis. Tolimame Varėnos rajono kaime prabėgusios vaikystės vasaros, dzieduko bitės ir šimtametės obelys sode paliko ryškų pėdsaką būsimo menininko vaizduotėje. Nuo mažens žinojęs, kad nori būti dailininku, tuomet dar negalvojo, kad pagrindine meninės raiškos priemone kažkada taps akvarelė. Tačiau tas subtilus reljefo linijų bangavimas, migla virš miškų, stebuklingas švytėjimas pro pušų kamienus, matyt, buvo toks ryškus ir giliai įgulęs į atmintį, kad daugelyje Eugenijaus kūrybos vaizdinių net nieko nežinodamas gali atrasti subtilią Lietuvos kraštovaizdžio ir dzūkiškos raudos estetiką. Retai ji bus atvirai atpažįstama. Todėl prie paveikslų teks sustoti, sugrįžti, panirti ir bandyti patirti. Ne suprasti, o pajusti...


Kūrybos ir gyvenimo etapai yra natūraliai susiję, ir laikotarpiais, kai daugiau dėmesio tekdavo administraciniam darbui, mažiau laiko likdavo kūrybai. Būta įvairių ieškojimų – minimalizmo dideliuose formatuose, rodos, neįmanomai sodrios rudos ir mėlynos akvarelėje, baltos drąsos ir suskaidyto violeto... Pastarųjų metų motto „mažiau yra daugiau“ – ne madingu tapusio šūkio interpretacija, o asmeniniais patyrimais pagrįstas kūrybos segmentas, itin sustiprintas dar ir pastarųjų metų patirtimis, kai atėjo gilus suvokimas, kad nebūtina popieriaus lakšto ar drobės nuo krašto iki krašto užpildyti spalvomis, o mažiau kalbant galima pasakyti daugiau.


Parodoje pristatomi naujausi kūrybos pavyzdžiai, nes beveik visi paveikslai sukurti nuo 2020-ųjų. Kai kuriuose galbūt bus galima atpažinti jau minėtų gamtinių reljefų – dzūkiškų ar aukštaitiškų – linijas, kituose – tolimų kelionių įspūdžius, dar kituose – meditatyvius apmąstymus apie akvarelės sluoksnių nuoseklumą, peršviečiamumą, vandens ir pigmento žaismės (ne)atsitiktinumą.


Kiekviena paroda autoriui tai ne tik šventė. Tai ir atsivėrimas prieš parodos lankytojus, atsiskyrimas nuo savo kūrinio, jo atidavimas žiūrovo valiai, gal net, galima sakyti, apsinuoginimas prieš daugybę nepažįstamų, tiriančių ir stebinčių akių. Tuo pat metu tai yra ir palengvėjimo atodūsis. Viltingas, nes galbūt paveikslo ir lankytojo žvilgsniai susitiks taip, kad nebegalės išsiskirti. Tuomet autoriui teks atsisveikinti su savo kūriniu, o šis pradės gyventi savo gyvenimą.


Atkreipkite dėmesį, kiek daug vietos ir erdvės daugelyje paveikslų palikta Jūsų, mieli žiūrovai, minčiai, vaizduotei, fantazijai. Išdrįskite pasinaudoti šia galimybe. Kilkite, skriskite, nerkite, banguokite kartu su dailininko rankos nuvesta linija, švieskite ir švytėkite su akvarelės sluoksniais, turtėkite su sodriu mėlio ir bordo barchatu.


Atraskite savo vidinio menininko balso aidą Aukštaitijos aukštumose ir Augio akvarelėse. Štai, kiek daug Jums dar ir dar ne kartą – a plius a...