Jo Juk „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“

Balandžio 8 d. LDS Projektų erdvėje (Vokiečių g. 4) atidaroma Jo Juk (Jolitos Juknelevičienės) paroda „Pavasaris, vasara, ruduo žiema... ir vėl pavasaris“. Paroda veiks balandžio 8-30 d.

Spalvų misionierė

Žmonės, kurie jaučia spalvą, pasaulį mato gražesnį, gal dėl to ir savo gyvenime atkakliai siekia daugiau. Jolitą Juknelevičienę spalvos paviliojo ypatingu būdu: į misiją ją pašaukė senoji sienų tapyba lyg prašydama, atskleisti po laiko, kartais aplaidumo sluoksniais glūdintį buvusių spalvų spindesį, grakščius senųjų meistrų teptukų pėdsakus. Matyt, ta slapta spalvų galia jau prieš kelis dešimtmečius atvedė Jolitą į Projektavimo ir restauravimo instituto Polichrominių tyrimų grupę pačiu laiku, nes čia netrukus imta vykdyti ne tik tyrimų, bet ir restauravimo darbai. O tikro misionieriaus būtinai laukia išbandymai, tačiau jo kelias visuomet nuotykis. Jolitos anaiptol neatgrasė būsimas „juodas“ ir nemenkai fizinės ištvermės reikalaujantis tyrėjo ir restauratoriaus darbas. Regis, neseniai dar naujokė su baiminga pagarba ir susižavėjimu žvelgė į būsimų savo kolegų projektus, o netrukus jau mokėsi iš jų sienų tapybos tyrimų ir restauravimo, kartu su jais dirbo. 

„Laimė man nusišypsojo pasiuntusi tiek šaunių žmonių, puikių specialistų, kurie dalinosi, mokė, drąsino, dirbo šalia“ – džiaugiasi dėkinga Jolita. Retai mūsų laikais sutinkama pagarbios mokinės dvasia skatino tobulintis plačiau, giliau pažinti tapybos principus, lavinti akį ir ranką. Išbandė ir mokėsi įvairių technikų, medžiagų ir raiškų, tam lankė akademinio piešinio, akvarelinės ir aliejinės tapybos studijas. O darbe pasitaikius palankiai progai, kolegos pasiprašė priimti kartu padirbėti, taip iš puikaus specialisto išmoko net auksavimo restauravimo paslapčių.

Prigimtinį Jolitos darbštumą laimino ir Dangus – ir per šeimą, ir giminę, ir bendruomenę. Ne tik sėkmė, bet ir pačios dvasiniai ieškojimai lėmė įgyti ikonų tapybos pagrindus iš Lietuvoje šią tradiciją puoselėjančių pranciškonų mažesniųjų brolių ir pasauliečių (čia pravertė ir žinios apie auksavimo techniką). Jau dešimtį metų ikonas rašanti Jolita yra sukūrusi jų apie 50, šie šventieji atvaizdai iškeliavo pas draugus, bičiulius, parapijiečius. Ar ikonas – kontempliatyvias šventųjų siužetų kartotes pagal kanoną dera „eksponuoti“ – diskutuoja ir patys ikonų meistrai, tad šiuo metu Jolitos parašyti šventieji atvaizdai skiriami tik privačiam pamaldumui.

Čia eksponuojama paroda „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“ – pirmasis Jolitos Juknelevičienės solo pasirodymas – atskleidžia dar vieną, gal ir netikėtą, jos nuotykių su teptuku ir spalvomis briauną. Rodomi senosios rytų tapybos manieros darbai, gimę su pertraukomis per dešimtį pastarųjų metų, japonų (vadovė Dalia Dokšaitė), vėliau kinų tapybos (vadovė Elena Voverienė) studijose. Tapyba tušu arba mineraliniais dažais ant šilko ar ryžių popieriaus, dažniausiai sekant pavyzdžiais, prasideda nuo kruopštaus techninių principų (įkūnijančių ir poetinę, filosofinę šio meno esmę) mokymosi, gebėjimo savitai kloti dažus teptuku, manipuliuoti juo perteikiant formą, suprasti tapymo sluoksniais principą. Tai puiki pagalba jautrinant akį, nes priversti „skambėti“ atvertus derinius, pasak Jolitos, jau restauratoriaus užduotis. Dabar lankomą Elenos Voverienės studiją „Bambuko sodai“ senamiestyje Jolita vadina „ramybės oaze“ – čia gera ateiti nulipus nuo pastolių istoriniame objekte, susikaupus patapyti ir pabendrauti, pakontempliuoti su teptuku savaip šlovinant nuostabią Kūrėjo pasaulio įvairovę.  

Į tokį ramų, meditatyvų įsižiūrėjimą, pasimėgavimą spalvos ir linijos muzika paroda kviečia ir žiūrovą. Tarp eksponuojamų Jolitos paveikslų – ir senųjų pavyzdžių interpretacijos, ir tapyba iš natūros pagal šios tradicijos meninę sintaksę, pritaikant intensyvias mineralinių dažų spalvas jau lietuviškiems motyvams ir augalams, spalvų gamai. Čia puikiai atsiskleidžia misionieriška Jolitos dvasia – atrasti, kas atrodo prarasta ar tolima, kaip savą ir kaip gražų, pamilti, apkabinti akimis ir teptuku.    

– Irena Jomantienė