2022 10 18 – 2022 11 03
Seimo II rūmų 1 aukšto galerija
Visas pasaulis persipynęs Meno gijomis, kurias priimame lyg duotybę. Bet tik menininkas žino, koks ilgas kelias yra tarp žmogaus ir gamtos harmonijos ieškojimuose.
Žvelgiant į menininkės Jūros Vaškevičiūtės kūrinius gali pajusti kaip virpa paukščio plunksnos ant ryžių popieriaus. Linijos lengvai banguoja, pranyksta, palikdamos paslaptį, kurios niekada neatskleisime, – o gal to ir nereikia. Bet žinai kokia profesionali ranka lengvai praslydo popieriaus paviršiumi, braukdama teptuku kelią, virstančiu paukščiu, gyvenimu, žole, sparno sujudintu oru. Už viso to tik nujaučiamas metų metus šlifuotas tikslumas. Tik vienas potepis – ir jame istorija, kuri pasakoja apie paukščio klyksmą ir tylą, užstrigusią snape, ir žmogaus žvilgsniu žvelgiančia pelėda. Kiekvienas teptuko prisilietimas kuria savo istoriją.
Stebėti menininkės kūrinius – tarsi susitikimas su savimi. Savo paukščiu, savo žvėrimi, savo gyvūnu. Žmogaus daugialypė prigimtis atsiskleidžia ant popieriaus ir skulptūrose. Bet ne žmogaus atvaizdu, o gyvūno, paukščio – gamtos.
Kaskart priartėjęs prie kiekvieno darbo jauti kūrėjos kvėpavimą, kuriuo prikeliama gyvastis. Užmezgamas ryšys tarp gamtos ir žmogaus, – šio ryšio gija vilnija per visą kūrybą. Žiūrintysis jau nebėra vien tik žiūrovas ar stebėtojas, jis tampa sąsaja, jungiančia žmogaus ir gamtos pasaulį į tobulą vienį. Teptuku. Tušu. Dažais. Įbrėžimu.
Mes visi tik potėpiai šios visatos drobėje, o Jūros Vaškevičiūtės kūryba – dvasinė patirtis ir proto būsena, harmoningai ramus, rytietiškai estetiškas pasaulio suvokimo atspaudas popieriuje ir akmens masėje.
Rasa Šeikuvienė